Tolkien Lietuva

Lietuvinimas

Trumpai apie tai – Indrajos žodžiais:


Galūnės

Indraja:
Galūnes su priešakinės eilės balsėmis (i, e, ė ) ar su minkštumo ženklu galima dėti prie svetimų kamienų, jei jie baigiasi minkšta priebalse. Jei kamienas baigiasi kieta priebalse, reik dėt galūnę su užpakalinės eilės balse (a, o, u).[/i] [Nepirminiame šaltinyje rašoma, kad] elfų kalbose suminkštėja tik l tarp e ar i ir kitų priebalsių, arba l žodžio gale po e ar i. <…>

Pavyzdžiai: Aranelis, Earendilis, Narsilis, Idrilė, Elbereta, Elvinga, Finduilasa, Namas / Namus. (dėl Galadrielės / Galadrijelės žr. žemiau)

Jei vyr. g. žodis baigiasi -s, su juo reiktų elgtis taip pat kaip ir su kitokiais, t.y. +as. Elfų kalbose s kamieno gale nereiškia ko nors kitokio nei kitos priebalsės. [TAČIAU]: LotR Rohano kalbą atstovaujančioje Old English -as yra vyr. g. daugisk. galūnė, todėl su ja tiktų elgtis kaip su anglų daugisk. -s: mearas – liet. mearai.

Pavyzdžiai: Tulkasas, Falasas; mearai.

-ë keitimas į -ė prieštarauja “galūnių pagal minkštumą” principui. Tačiau manau, kad ë ir ė skambesio bei išvaizdos panašumas yra daug reikšmingesnis dalykas. Be to, šiuo atveju galūnė ne pridedama, o keičiama. <…> Beje, vyr. vardai su -ė lietuviams nėra kažkas neregėto – juk yra Herkus Mantė, Staučė.

Pavyzdžiai: Elvė, Amarijė.

Daugiskaitos

Quenya daugiskaita, sudaroma su -r

Indraja:
Sunkiau, jei žodžio vienask. ir daugisk. skiriasi kaip Vala – Valar, Noldo – Noldor. Ar lietuvinti trumpesnę vienask. formą, o po to linksniuot įprastai, ar liet. galūnę dėti prie daugisk. vardininko? Žodžiai su “r” labiau įprasti, bet taisyklingiau imti trumpesnę formą ( “r” – galūnės, ne kamieno dalis, yra tik k. k. daugisk. linksniuose ) . Lotynų legio liet. – legionas, bet šiuo atveju “n” yra visuose linksniuose, išskyrus vienask. vard. <…> žodžiai, kurių daugiskaita sudaroma su -r, būtų keičiami į niekatrosios giminės: Aina – dgsk. Ainos, elda – eldos, nolda – noldos, Vala – Valos.
<...> Ankstesnį susitarimą, kad “žodžiai, kurių daugiskaita sudaroma su -r, būtų keičiami į niekatrosios giminės: Aina – dgsk. Ainos, elda – eldos, nolda – noldos, Vala – Valos” reikia patikslinti. Siūlau formuluoti “žodžiai, įvardijantys abiejų lyčių asmenų grupes, kurių daugiskaita sudaroma su -r” arba visai atsisakyti keitimo į niekatrąją giminę. Tokios mintys kilo, kai pamačiau, kad pagal pirminę formuluotę reikėtų rašyti “raidę žymintis tengva” ir “balsę atstojantis tehta”. (Q tengwa, dgsk. tengwar; tehta, dgsk. tehtar). Siūlau tokiais atvejais, kai lytis nesvarbi, giminę nustatyti pagal sulietuvinto vnsk. vard. galūnę (tengva, tehta bus moteriškos giminės). Be to, reikėtų iš naujo pamąstyti, ar tais atvejais, kai žinoma vyriška ir moteriška Q žodžio formos, nebūtų taisyklingiau jas versti kaip tų giminių žodžius: mot. g. Valië - valė, Valier – valės, vyr. g. Vala – valas, Valar – valai; mot. g. Aini – ainė, vyr. g. Ainu – ainas, Ainur – ainai.


Siūlymai: Vala, Valie -> (neutr.) Vala; Valas/Valius/Valis/Valys, Valė; Vala, Valaras; Valaras, Valarė; analogiškai Ainu, aini -> ainas, ainė, dgs. ainai (šiuo metu labiausiai linkstama į negimininę formą ,,vala”, analogiškai ,,nolda”, ,,aina”)

TAISYKLĖ: žodžiai, įvardijantys abiejų lyčių asmenų grupes, kurių daugiskaita sudaroma su –r, keičiami į niekatrosios giminės. Tokiais atvejais, kai lytis nesvarbi, giminė nustatoma pagal sulietuvinto vnsk. vard. galūnę sindar -> sindai, Sindarin -> sindų kalba, sindarin (būdv.) -> sindiškas; valar -> valos (nuo ,,vala”), analogiškai ,,noldos”, ,,ainos” ir kt. Bet: ,,raidę žyminti tengva.; TAISYKLĖ: Kai žinoma vyriška ir moteriška Q žodžio formos, galima jas versti kaip tų giminių žodžius: mot. g. Valië - valė, Valier – valės, vyr. g. Vala – valas, Valar – valai; mot. g. Aini – ainė, vyr. g. Ainu – ainas, Ainur – ainai.

Iš diskusijos
Starlin: Probema aiški, tik kartais Vala, Valar atstoja ir moteriškąją,ir vyriškąją giminę, plg. ,,may the Valar protect you" - juk neturima omenyje būtent vyriškosios lyties 'valos'.
Lady of the Rings: Man ta mot. g. Aini – ainė primena visai kitą reikšmę - pvz. Isilduro ainis, Isilduro ainė (jeigu toks žodis kaip ainė išviso gali būti.

Kvenjos daugiskaita, sudaroma su -i

TAISYKLĖ: Vyr. g. žodžiai, kurių dgsk. nesudaroma, pridedant -r ir nesibaigiantys -el, -il ar -ë turės vnsk. galūnę -as, dgsk. -ai: Teler – dgsk. Teleri, liet. teleras – dgsk. telerai; Avar – Avari, liet. avaras – avarai. <…> Jei viskas taip pat, bet žodis baigias -el, -il – liet vnsk. -is, dgsk. -iai: Silmarilis – Silmariliai (tekste yra suanglinta dgsk. Silmarils, bet originali Silmarilli). dgsk. Quendi (ir Calaquendi, Moriquendi, Laiquendi) gali būti lengvai supainioti su kito tipo žodžiais, nes vnsk. formos quendë tekste nėra. Jei kaip ir kitur -ë keisim į -ė, dgsk. bus -ės: kvendės.

Pavyzdžiai: telerai, avarai, silmariliai, kvendės.

Sindiška kuopinė daugiskaita su galūne -rim (“tauta, žmonės”)

Indraja:
galėtų būti perteikta kaip liet. dgsk.: Falathrim – falatai, Golodhrim – golodai, Gondolindrim – gondolindai, Gonnhirrim – gonhirai, Haradrim – haradai, Rohirrim – rohirai. Tais atvejais, kai žodžiai kilę iš vietovardžių (S Falas, Gondolin (Q Ondolindë), Harad) ir reiškia vietovės gyventojus, galima prie vietov. pridėti -iškiai: falasiškiai, gondoliniškiai, haradiškiai.

Starlin: Gondolindiškiai – šitaip juos galėtų vadinti Grafystės kaimiečiai, bet patys elfai – nea...

Siūlymai: falatai, golodai, gondolindai, gonhirai, haradai, rohirai; falasiškiai, gondoliniškiai, haradiškiai, TAIP PAT GYVENTOJAMS APIBŪDINTI: gondorėnai, nūmenorėnai.

Sindų kalbos daugiskaita – kamieno balsių kaita

Indraja:
Sindiškų žodžių kamieno balsių kaita labai įdomi, bet lietuvinant jos geriau atsisakyti, o priede prie tokių žodžių nurodyti jų tikrąsias daugiskaitos formas. <…> Silm yra tik dgsk. Dúnedain, tačiau LotR sutinkama ir vnsk. Dúnadan. Taigi, Dúnedain – dunadanai (liet. negali būti vnsk. dunadanas, dgsk. dunedainai).

Pavyzdžiai: dūnadanai, adanai.

Silmarillion

Siūloma nelietuvinti, nes „Silmarillion yra prasmingas Quenya daugiskaitos kilmininkas, o Silmarilionas būtų vienask. vardininkas ir nieko nereiškiantis jokia kalba žodis.“

Gandalf

Siūlymai: Gandalfas, Gendalfas. (manome, kad geresnis pirmas variantas, nes: [Indraja] Filme, kuriame kalbama British English, net ir skambesys panašesnis į a, nei e. Be to, vardas ne angliškas. [Starlin] Kas matėt EE DVD, prisimenat, kaip Christopheris Lee pabrėžė: “And it’s Gahn-dalf, not Gan-dalf” )

Tolkien

Siūlymai: Tolkienas, Tolkinas, Tolkynas.

Išsamesnė diskusija ir komentarai

Gilthoniel
Beje, kažkaip taip ir neišgirdau objektyvesnių argumentų dėl Tolkino, nei tradicija. Gal galit ką pateikti, nes man kažkodėl tas toks neatsakytas klausimėlis kirba.

Starlin
anglai taria Tolkynas, ir kiti anglakalbiai panašiai (paklausykit DVD), bet lietuvių kalbos fonetika, bent jau mano ausiai, nelabai leistų tokį derinį (taisyklių nežinau, sprendžiu iš kalbos jausmo), o štai sutrumpintas Tolkinas tinka...

Indraja
Manyčiau, pavardė su "-ynas" lietuviams skamba natūraliai, tačiau taip pat natūraliai jie kirčiuoja tokios priesagos y. Reikėtų ilgai auklėti

Gilthoniel
Nežinau, kaip girdisi jums, aš girdžiu vienareikšmiškai Tolkien, beje, kai buvau NZ vienas iš gidų kažkodėl manė, kad mes nežinom, ir atvažiavęs į kokią filmavimo vietą, pirma sakė, kaip JRRT ją aprašė, paskui - kaip ji pastatyta filme. Daug kartų jis sakė 'Tolkien', ir jūs mane užmuškit, bet skambėjo tikrai ne Tolkyn.

Indraja
The Tolkien Society sako pron.: Tol-keen; equal stress on both syllables. Gal tie anglakalbiai, kurie taria kitaip (je, i, e) nelabai moka? <…> Cituoju JRRT laišką 347 To Richard Jeffery: 'I am nearly always written to as Tolkein (not by you): I do not know why, since it is pronounced by me always -keen.'

Dėl Tulkas lietuvinimo: galūnė, pasak JRRT, nusižiūrėta nuo lietuvių kalbos, taigi lyg ir galėtume palikti Tulkas, Tulko, Tulkui.... Bet tai būtų išimtis iš lietuvinimo koncepcijos. Beje, yra moteriškas vardas Finduilas -o ką, jeigu ir čia Tolkynas pasinaudojo lietuvių kalba, nežinodamas, jog galūnė vyriška? Nors, aišku, kaip lingvistas turėjo žinoti. Bet tokiu atveju turėtume neišvengiamai lietuvinti Tulkasas, Finduilasa arba tuomet jau Tulkas, Finduila.

Ar JRRT sakė, kad Tulkas Sil'e - iš lietuviško??? Skaičiau, kad jis rado žodį Tulkas, panašų į savo pavardę, bet nieko negirdėjau apie Silą. Juk tas kultūristas į vertėją nepanašus
Kol neišgirsiu įrodymų - esu už Tulkasą ir Finduilasą.

Tu teisi, jis kalbėjo apie savo pavardę, bet sąsaja labai jau akivaizdi...

349 From a letter to Mrs E. R. Ehrardt 8 March 1973

I do not understand why you should wish to associate my name with TOLK, an interpreter or spokesman. This is a word of Slavonic origin that became adopted in Lithuanian (TULKAS), Finnish (TULKKI) and in the Scand. langs., and eventually right across N. Germany (linguistically Low German) and finally into Dutch (TOLK). It was never adopted in English.

Tulkas yra jau Lost Tales, pradėtose 1916-17...

Kaipgi Eru išvengė linksniavimo? Erus, Eraus, Erui, Erų, su Eru, Eruje, Erau???

Vakarykštis nušvitimas: Argonath - daugiskaita, reiškia, bus Argonai?

Yra pora vardų, besibaigiančių dvibalsiu (-ui, -ai). Arvedui - Arveduijis? (Beje, jei koks kalbininkas pasakytų, kad lietuviškai tikrai negalima po dvibalsio, besibaigiančio i, rašyti j, sutikčiau ir be i).

Sakyčiau, Argonai, Arvedujis, Eru. Eru būtų išimtis, ne taip jau labai ir trukdanti, tiesą pasakius - ir visai graži, kitokios taisyklės negaliu pritaikyti

O dabar tiems, kurie dar abejoja, ar lietuvinti valos, ar valarai: pats Tolkienas, prisireikus anglizuoti daugiskaitas, anglišką daugiskaitos galūnę dėdavo prie vienaskaitinės formos. Tokią akivaizdžią išvadą padariau, kai supratau, kad "balrog" - vienaskaitinis žodis kurio (beje, išimtinė) daugiskaita būtų "belroeg". Tolkienas anglizuodamas rašo balrog, balrogs, o ne balrog, belroegs. Lygiai taip pat turime silmaril, silmarils (o šiaip yra silmaril, silmarilli - kiek suprantu, pastaroji daugiskaita yra archainė su galūne -li), o ne silmaril, silmarillis.

gruodžio 6 d.:Beje, bent jau 1989m. buvo taisyklė, kad vardai, besibaigiantys -u, lietuvinant nekeičiami.

Keli dalykėliai apie pavadinimus (pagal "Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą", 1989):

Latvių, slavų ir antikinių kalbų daugiskaitinių vardų galūnės paprastai keičiamos atitinkamomis lietuvių kalbos daugiskaitos galūnėmis.

Rašant iš kelių žodžių sudarytus vietovardžius, lietuviškos galūnės dedamos tik prie paskutinio žodžio.

Kitų kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai, sudaryti iš dviejų ir daugiau žodžių, yra rašomi be brūkšnelių, neatsižvelgiant į tai, ar originalo kalboje brūkšnelis rašomas, ar ne. (Dvigubi vietovardžiai sudaryti iš dviejų brūkšneliu sujungtų savarankiškų tikrinių vardų).

Kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių visi žodžiai, išskyrus sudėtinio vardo viduje esančius tarnybinius žodžius, pradedami didžiąja raide.

Viskas aišku, išskyrus pirmąjį punktą. Thangorodrim – Mountains of Tyranny – Tangorodrimas ar Tangorodai? Crissaegrim – ‚Cut mountain-peaks‘(? ir ar tikrai čia kuopinė daugiskaita?) – Krisaegrimas ar Krisaegai? Man labiau patiktų galūnės pridėjimas, o ne keitimas (priešingai nei asmenis įvardijančių bendrinių žodžių atveju). Autorius berods nesitikėjo, kad skaitytojas supras patį žodį: ‚returned to the peaks of Crissaegrim‘. Kaip suprantu, įprasta keisti galūnę mums artimų kilmės ar istorijos požiūriu kalbų pavadinimuose, o elfų kalbos lyg nepatenka į šią grupę. Bet kalnų pavadinimai labai dažnai turi lietuvišką daugiskaitos galūnę: Alpės, Pirėnai, Karpatai, Tatrai, Himalajai, Apalačiai, Andai.

-------
Sindiški vietovardžiai neturi gramatinės giminės. Nežinia kadėl kartais norisi juos sulietuvinti kaip moteriškus, o ne kaip vyriškus (mums įprasta, kad lietuviški ir užsienietiški vietovardžiai būna įvairių giminių). Įdomu, ar tai nėra klaida?...

------Taisa
Pasirodo, su Thangorodrim kur kas kebliau.
THE LAY OF THE CHILDREN OF HURIN:

Silas: "the threefold peaks of Thangorodrim". Atrodo, kad tai vienas kalnas (kažko taip visada ir maniau, kol neatkreipiau dėmesio į -rim), bet su trim viršūnėm. Jį vis tiek galima lietuvinti Tangorodai, bet pagausėja argumentų formai Tangorodrimas (Gi buvo Tvin Pyksas, ne Tvin Pyku ).

-------Taisa 01 12:
Mithrim, pasirodo, taip pavadintas asmenų grupės vardu. Kaip bebūtų, jam tikrai teks būt Mitrimu, nes jis jau nebėra tos grupės vardas, o vietovardis Mitai skambėtų ...įtartinai.

Aha, sindos ir anglai neturi gramatinės daiktavardžių giminės, bet Narog ir Sirion tekste aiškiai yra "he". Gal kas žino, ar anglams visos upės "he"? (Tarkim, laivė jiems visgi yra "she"). Jei ne, kai kurios labai rizikuoja gauti moterišką galūnę (tarkim, Duilwen - nors antras sandas čia reiškia ne mergelę, o žalumą, bet abu tie žodžiai, jei neklystu, vis tiek bendros kilmės?)

Tangorodai: pamąsčiau ir priėjau prie išvados, kad Tangorodrimas irgi nėra blogai. Tokiu atveju mes tris viršūnes traktuojame kaip vientisą darinį. Plg. Ered Luin: vns. Orod, bet lietuviname Ered Luinas, nes kalnų grandinė – vientisas junginys. Kitaip būtų Orod Luinai. Turbūt tas pats būtų taikoma ir Crissaegrim: Krisaegrimas.

Dėl giminės redaguodama pastebėjau (Narogą, atrodo). Nežinau, kaip su kitais. Dar reiks pasiklausinėti.

Gerai, Tangorodrimas, Krisaegrimas.

Pasirodo, yra taisyklė, aiškinanti, kada galima pridėti moterišką galūnę -ė vietovardžiui, kuris originale baigiasi priebalse (1989m.): taip daroma su prancūziškais ir moteriškos giminės slaviškais vietovardžiais, kurie baigiasi minkštąja priebalse. Jei su elfiškais elgsimės kaip su prancūziškais, tegalėsim -il, -el keisti į -ilė, -elė.

Yra keletas ne itin aiškių atvejų (kaip Duilwen), kai atrodo, kad norėtųsi moteriškos galūnės, nes yra tokios pat darybos moteriškų asmenvardžių. Antra vertus, šiuo konkrečiu atveju nuo galūnės -as nieko blogo neatsitiks, nes -wen, kaip minėjau, reiškia ne tik mergelę.

Suprantama, pavadinimai, kurie originale baigiasi -a, -e, virrsta mot.g. su -a, -ė.

Tai gal, kad būtų mažiau išimčių, nutarkim, kad elfiški vietovardžiai turės -ė, jei originale buvo -il, -el, o kitais atvejais - vyrišką, dažniausiai -as???

Pažiūrėjau viršun: o gal vis tik Argonatas? (kaip Krisaegrimas) Arba, jei labai norim, du Argonu?



Reikia pagalvoti. Gal turi kokių pavyzdžių po ranka? Bet vis tik labai jau moteriškai skambės, ypač jeigu bus aiškiai vyriškas vietovardis (upė?), o čia - moteriška galūnė... Kitas ir nesupras, bet mums tai nelabai atleistina.

Turiu omeny:
Amon Obelė, Bretilė, Rivilė, Ratlorijelė,

bet:
Almarenas, Belegaeras, Helkaras, Legolinas, Narogas... (kažko nerandu itin nesiderinančių atvejų, išskyrus šį: Minas Itilis - nes žinom, kad mėnulis suvokiamas kaip vyriškos giminės. O kodėl upei moteriška netinka? Elfai jas tikrai suvokė tik vyriškai???)

(beje, Ormalis negali egzistuoti nė pagal vieną dabar esančią susitartinę taisyklę...)

Pagalvojau: argi l neturėtų taip pat suminkštėti po dvibalsių, besibaigiančių -i ar -e, kaip ir po paprastų balsių (aišku, prieš kitą priebalsę ar žodžio gale)? (Juk mūsų priebalsės minkštėja prieš bet ką - ir prieš priešakinės eilės balses, ir prieš jomis prasidedančius dvibalsius). Tada turėtume ne muilą, o Emiun Muilį arba Muilę, ne Tranduilą, o Tranduilį. Įdomu, ar elfų kalbų tyrinėtojai niekad nieko šiuo klausimu nesakė?

Du Argonu - žavinga. (Bet dar reik pažiūrėt, kaip tekste tą žodį dažniausiai vartoja).

Dėl Muilio ir Tranduilio nelabai įsivaizduoju. Dėl Ormalio tu teisi: turėtų būti arba Ormalas, arba Ormalė. Bet man nė vienas neskamba. Na, pirmasis tikslesnis ir geresnis, todėl turbūt jį ir teks vartoti.

Bandžiau klausti apie tas upių gimines. Atrodo, mane nelabai suprato, o aš net nežinau, kaip geriau paaiškinti Sužinojau tik tiek, kad OE saulė buvo irgi moteriškos giminės, galbūt todėl ji moteriška elfų mitologijoje. Upes, manau, galime derinti "pagal skonį". Aišku, ne ten, kur aiškiai nurodyta "he". Galų gale ir mes turime upių tėvą.

Posted: vasario 20, 2005, 18:32

Negali būti nei Ormalė, nei Ormalis, nes l yra kieta.
*Pagal paprasčiausiąjį (seniau buvusį sutartinį) variantą visi vietovardžiai būtų vyriškos giminės, -as ar -is priklausomai nuo priebalsės kietumo.
*Dabar siūlau pataisą: pritaikykim elfiškiems vietovardžiams taisyklę, galiojančią prancūziškiesiems, ir rašykim -ė, jei jie baigiasi minkštąja priebalse. Taip gausim keletą moteriškų, kas, mano nuomone, visai gražu. Ar pritari?
*Yra ir toks variantas - moteriškas ir vyriškas galūnes, atsižvelgiant į tą kietumą, parinkt atsitiktinai (įtariu, kad matau šio principo taikymą [taisa]I-o skyriaus[/taisa] vertime). Su šiuo bent jau dabar nesutinku, taip pat ir todėl, kad mano matytose lietuvinimo taisyklėse tokia galimybė nenumatyta nė vienos kalbos atveju.

Urmyzginė taisa gegužės 7d.:
Entiška diskusija...

Beje, I skyriaus redakcijos pas mane pusė jau guli, bet tada kaip prasidėjo visokie forumo gimtadieniai, taip ir nebaigiau. Kai baigsiu rašyt pranešimą kitai savaitei, prisėsiu vėl.

Kad Ormale "l" kieta, pražiopsojau...



Labai jau tiesiogiai klausi: ar pritari Maždaug, "random" moteriškų vietovardžių parinkimas? O jeigu, tarkim, pasitaiko toks, kuris tekste aiškiai vartojamas vyriškąja gimine (t.y. yra tą parodantis įvardis)? Čia labai hipotetiškai, nes nežinau, ar tokių esama. Šiaip pritariu. Turėtume Bretilę, ar ne? Visai gražu.

Aš ir noriu pabrėžti skirtumą tarp atsitiktinio ir neatsitiktinio parinkimo, tai, ką siūlau antrame variante, NĖRA random (o ką mačiau redaguodama - pasirodė, jog taip). O ar išimčių bus - ankstesnėj žinutėj rašiau, kad kol kas daug neradau (ieškojau). Minas Ithil...

Mano vertimuose neb8na absoliutaus RANDOM. Būna arba ne iki galo suprasta koncepcija, arba neapsižiūrėjimas.

Taigi, būtų labai įdomu koncepcijas išgirsti ir atskirai :wink: Gal tai, ką laikau atsitiktinumu, buvo giminės derinimas pagal bendrinio objekto pavadinimo giminę (sala Almarena, jūra Belegaerė)? Toks dalykas tikrai nėra būtinas lietuvių kalbai. Lietuvintų pavadinimų galūnės visada derinamos tik pagal konkrečias taisykles, kiek skirtingas skirtingoms originalo kalboms. Visa bėda, kad kvenjai ar sindų tokių taisyklių anksčiau niekas nesukūrė. Bet galima paskaityti kitas ir galvoti panašiai. O vietiniai pavadinimai būna įvairių giminių: ežeras - ir Baluošas, ir Tarama, upė - ir Minija, ir Nemunėlis, kalnas - ir Būdakalnis, ir Šatrija.

Beje, tą antrąjį variantą pirmiausia ne iš taisyklių knygos ištraukiau. Man taip visąlaik norėjosi "savaime", bet nečirpsėjau, kol neradau juodu ant balto atspausdinta, jog tokios taisyklės tikrai yra (ir dėl jų visuotinio taikymo tas "savaime" susiformavęs). Permė, Tverė, Bolonė originalo kalbomis baigiasi minkštomis priebalsėmis (hm... prancūziškai nemoku...).

Deja, buvo Iš pradžių nesąmoningai, bet paskui pagalvojau, kad neįsivaizduočiau vyriškąja gimine pavadintos jūros...

Bolonė prancūziškai, regis, Bologne. Įtariu, kad tą galinę šiaip netariamą, bet, kuklia nuomone, kartais atsirandančią šva (?) pavidalu "e" lietuviai sėkmingai interpretavo kaip "ė".

Mokanti ištarė. Jokių "šva" (rodos - tai žymima apversta e) nėra. Yra Bolon' (t.y. Bolonь). (Man turbūt asocijavosi taip: aha, gale -il', -el', reiškia, -иль, -ель, o tai - su -ilė, elė )
Vyriškų jūrų yra... Tarkim, Azovo (rodos, tai ne iš pavardės). Tik nežinau, ar šį pavadinimą vartoja ne kilmininko linksniu.

***



Tai ar pagaliau kas nors bus nutarta dėl galūnių lietuvinimo giminės prasme? Kategoriškai nenoriu atsitiktinai. Noriu kaip prancūzų, rusų vietovardžius, nes tai mums jau atrodo esąs natūralus lietuvinimo būdas.

Gerai gerai, čia buvo tik šalutinė pastaba, o šiaip pritarta kaip su prancūziškais. Kaip visada, supainioju žmones... (ir pati dar susipainioju, nes ne visada prisimenu šitą taisyklę)