Homo tolkinistus : bandymas apibrėžti tai, kas neapibrėžiama
PROBLEMA
Pasitaiko, kad pamiršti giliai į kraują įaugusio žodžio reikšmę. Klausia koks nors draugas: „Kas yra koncepcija?“, o tu mėgini kaip nors gudriai išsisukti: „Na, kaip čia tau aiškiau apibrėžus... Matai, tai tarptautinis žodis, taigi gan abstraktus...“ Vadinasi, sąvokos turi savybę būti apibrėžiamos vis iš naujo. Ir ne tik draugui – pačiam taip pat kartais prisireikia perkratyti atmintį, atšviežinti panašių sąvokų banką. Ypač tų, kurios kasdien kinta. Štai, tarkime, pirminę žodžio „paštas“ reikšmę – didelę salę su daug langelių ir svarstyklėlių – mano, ir ne mano vienos, sąmonėje keičia Outlook Express priimamų laiškų skyrelio vaizdinys. Netikite? Vienai virtualiai pažįstamai iš svečios šalies užsiminiau, kad šį rudenį balsavau paštu. „O! – nudžiugo ji, - Kokie jūs pažengę, turite elektroninio balsavimo, - suprask, internetu, - sistemą. Mūsų vyriausybė irgi kažką panašaus žadėjo...“ Taigi...
Na, „paštą“ jau turbūt visada atseksiu smegenų labirintuose, kad ir kokia būtų jo prasmė viename ar kitame kontekste. Koncepciją paaiškins tarptautinių žodžių žodynas, galų gale, net tokiems mistiškiems lietuvių kalbos žodžiams kaip tryna yra apibrėžimai – kurgi kitur jei ne DLKŽ arba Būgos pradėtame dvidešimttomyje. Tik štai su sąvoka tolkinistas problema didesnė.
„Tolkinistas – asmuo, nagrinėjantis Dž.R.R.Tolkino kūrybą“ [1]; „Dažniausiai šio žodžiu apibūdinami elfų kalbų besimokantys žmonės. Tolkinistą taip pat galima apibūdinti kaip užkietėjusį Tolkino kūrybos gerbėją, nagrinėjantį ją su tokiu pačiu ar dar didesniu užsidegimu, kokiu kiti nagrinėja neliteratūrinius dalykus“ [2] – lakoniškai kalba žiniatinklio enciklopedijos. Panašiai mąsčiau ir aš, kai prieš porą metų, nėrusi į vieną virtualių tolkinistinių bendruomenių, pirmąkart išgirdau šį terminą. Turbūt iki šiol taip tebemąstyčiau, jeigu nebūčiau (tegu ir nerealioje aplinkoje) susidūrusi su šitiek skirtingų vienu žodžiu save apibūdinančių žmonių. Bijau, kad subkultūros grupių sąvokoms paprastų definicijų nepakanka.
Sociologai kultūrą apibūdina kaip visumą žmogaus veiklos būdų, priemonių, normų ir vertybių, bendrų tam tikrai grupei žmonių, padedančių šiems žmonėms orientuotis savoje visuomenėje ir perduodamų iš kartos į kartą. Subkultūrą charakterizuoja kitokie nei dominuojančios kultūros kultūriniai šalbonai, tik jai būdingos normos ir vertybės. Tolkinizmas – grupė fantastų subkultūros viduje, tačiau šių bendruomenių tapatinti negalima, nes tolkinizmas neretai būna gerokai autonomiškesnis nei kiti fantastikos pogrupiai. Tolkinizmas turi visus kultūrai būdingus bruožus (kai kuriuos, tiesa, labai neformalius): simbolius (pvz. Tolkien Enterprise ženklas), kalbą (tiksliau – slengą, pvz. įvairius elfiškus pasisveikinimo žodelyčius, terminus ,,hobitas”, ,,palantyras” ir kt.), vertybes (jaučia ypatingą potraukį viskam, kas susiję su Tolkinu ar jo kūryba), normas ir sankcijas (pastarosios dvi labai neapibrėžtos, bet jos atsispindi kad ir įvairių forumų taisyklėse, draudžiančiose itin grubiai, neaiškinant priežasčių užsipulti Tolkiną, ir forumų narių adekvačioje reakcijoje į tokius pasisakymus). Be abejo, tolkinistų ,,veiklos būdai, priemonės, normos ir vertybės” padeda jiems orientuotis savo bendruomenėje ir netgi keliauja iš kartos į kartą – veteranai stengiasi savo požiūrį įskiepyti jaunesniems. Tai nėra tikrąja to žodžio prasme ,,kultūra”, t.y. reiškinio mastai nėra tokie dideli, tačiau subkultūra jį galima pavadinti, bent jau globaliame kontekste (Lietuvoje yra tik maža tolkinistinės armijos dalelė).
Iš karto noriu pabrėžti, kad šie mano bandymai apibrėžti tolkinizmą sociokultūriniais terminais yra labai jau paviršutiniški ir avantiūristiški, - tačiau net ir mėgėjišku žvilgsniu žiūrėdamas matai tą patį sluoksniuotą pyragą arba, jei norite, svogūną, kurio (iš pirmo žvilgsnio) centre esanti tolkinistų subkultūra taip pat nėra vienalytė, bet vargu ar gali pasiduoti begaliniams bandymams logiškai išskirti kokias nors atšakas. Visada, kiek giliai belįstume, atsidursime aklavietėje – gausime tūkstančius skirtingų atšakėlių – individų, kurie (seniai įvairių mąstytojų pastebėta) linkę į įvairiopą pasaulėžiūrą, be abejo, veikiančią ir jų santykį su Tolkinu. Kita vertus, šitaip giliai nagrinėdami apskritai prarasime ,,subkultūros” ar ,,kultūrinės grupės” sąvoką, todėl būtina rasti tai, kas šiuos paskirus individus neišvengiamai vienija – tas bendras normas ir vertybes, siekius ir veiklos būdus.
SĄVOKOS KILMĖ
Jeigu jau prakalbome apie tolkinistus kaip apie grupę, turime grįžti prie apibrėžimų:
Ypač įdomūs du DLKŽ [4] pateikiami ,,fanatiko” apibūdinimai. Savaime suprantama, tolkinistai sau taikytų antrąjį, besiremiantį perkeltine prasme (ir angliškame fano apibrėžime ,,fanatikas” parašytas kabutėse), tačiau aplinkiniai gali pagalvoti ir kitaip. Paprastai, kai nauji pažįstami paklausia, ką reiškia ,,tos keistos raidės” (t.y. tengvos) ant kokio nors eilinio mano papuošalo, iš pradžių bandau išsiaiškinti, ar jie žino pavardę ,,Tolkinas”. Jeigu ne, paprastai yra girdėję nors apie ,,Žiedų valdovą”. O tada suprimityvintai belieka paaiškinti, kad ,,aš visu tuo domiuosi”. Kartais juokais pasakau, kad ,,priklausau tolkinistų sektai” – yra atsitikę, kad klausytojai to vos nepriėmė už gryną pinigą… Nesvarbu, kad paaiškini, jog tai yra ,,toks rašytojas”: dažnam net paminėjus žodį ,,fantastika” nugara šiurpas nubėga. Natūralu: ,,šaudyk-gaudyk” tipo erdvėlaivių ir milžiniškų šimtakojų filmai ne vieną atbaido nuo fantastinio kino, ką jau kalbėti apie literatūrą ar pažintį su mokslinės fantastikos sesute Fantazija. Todėl kai jie tau, atrodytų, protingam žmogui, bando paaiškinti, kad ,,yra ir geresnių knygų pasaulyje”, o tu vis vien laikaisi savo nuomonės ir entuziazmo, dažnas gali palaikyti tave fanatiku ir negatyviąja prasme. Galbūt aštresnė tokios nuomonės forma, šįkart jau kalbant konkrečiai apie tolkinistus kaip apie fantastų fandomo pogrupį, - pastarųjų nuomonė, kad tolkinistas yra paprasčiausiai itin siaura sritimi besidomintis fantastas, t.y. kad kokių nors perumovų neskaito tik todėl, kad ,,Tolkinas yra dievas, o visa kita šlamštas”. Tokių reiškinių priežastys, be abejo, gilesnės, tačiau jų čia nenagrinėsime.
Žodžio ,,tolkinistas” etimologija pakankamai aiški – tai terminas, atsiradęs iš pavardės Tolkinas. Filologijos profesoriaus John Ronald Reuel Tolkien kūriniai ,,Hobitas” bei ,,Žiedų valdovas” sukėlė pasaulyje tikrą ažiotažą, atsirado jo gerbėjų, o reiškiniui paplitus susidomėta ir dar nepublikuotais gausiais Tolkino rankraščiais. Deja, negaliu numanyti, kada atsirado pati sąvoka, tačiau akivaizdu, kad ji sudaryta su angliška (kadangi knygos parašytos angliškai, būtent ši kalba yra viso fandomo pagrindas) priesaga –ist, kuria iš –ize besibaigiančių veiksmažodžių ar daiktavardžių su galūne –ism (reiškiančia doktriną, sistemą ar judėjimą, plg. tolkienism) sudaromi daiktavardžiai, rodantys ką nors tikintį ar praktikuojantį žmogų (yra ir kitų reikšmių). Panašią prasmę turi ir priesaga –ite, tik –ist rodo tvirtą tikėjimą kokia nors teorija ar religija, o –ite žymi kieno nors sekėją, grupės narį. Spėtina, kad galbūt dėl dažno pastarosios priesagos vartojimo niekinamuosiuose kontekstuose kitas kartais išgirstamas terminas – tolkienite – nėra plačiai paplitęs. Tačiau siedami tolkinizmą su rašytojo kultu labai apsiriktume: ne kiekvienas pasekėjas domisi kūrėjo biografija, kai kurie tėra perskaitę ,,Žiedų valdovą”, atsiranda ir filmų gerbėjų, net neketinančių susipažinti su jų pirmtakėmis. Ar jie visi ,,tikri” tolkinistai?
Tai be galo įdomus klausimas. Kai kas į terminą žiūri grynai etimologiškai: jis kilęs iš pavardės, vadinasi, turi bent minimaliai būti su ja susijęs – štai kodėl ,,žiedųvaldovistai” (tik Piterio Džeksono filmus matę gerbėjai) nėra tikrieji tolkinistai. Kita vertus, kaip pabrėžiau straipsnio pradžioje, sąvokos linkusios kisti, o šioji, beveik garantuotai atsiradusi ikiinternetinėje ir, be abejo, ikidžeksoninėje epochoje (pamirškime animacinius Rankin Bass ir Ralph Bakshi filmukus – jie tokios didelės įtakos kaip PJ nepadarė), dabar tik etimologijoje saugo savo kilmę, yra pakitusi ir nevienaprasmė. Tą pabrėžia ir jau cituota virtuali enciklopedija, sakydama, kad daug fanų renkasi terminą ,,tolkinistas”, ,,nes jis ,,nesiriboja ,,Žiedų valdovu”. Ne taip kaip su terminu ,,ringer” (pernelyg rimtai į viską žiūrintis entuziastas – aut.past.), šis neįpareigoja grupės narių turėti vienodą nuomonę.” [1]
ĮVAIRŪS TOLKINISTAI
Taigi sutinkame, kad ,,tolkinistas” – nevienalytis terminas. Į kokias pagrindines grupes galėtume išskirti tolkinistinę bendruomenę? Yra daug nuomonių, todėl ir daug būdų. Minėdama įvairias skirstymo galimybes, remsiuosi ,,Tolkien Lietuva” forumo (nuorodas žr. pabaigoje) narių pasisakymais, taip pat įvairių virtualioje erdvėje sutiktų tolkinistų mintimis bei asmenine patirtimi bendraujant su Tolkinu susidomėjusiais žmonėmis.
Visų pirma būtina paminėti, kad tolkinizmo pasekėjai pasižymi ryškiu individualumu. Nors yra tam tikrų štampų, kuriais remdamiesi jie formuoja savo kaip gerbėjo įvaizdį ir gyvenimo būdą, ne vienas pabrėžia, kad ,,kitų prilipdyta etiketė nieko nereiškia“ (shlykshtukas) ir kad ,,kiekvienas yra tolkinistas tiek, kiek jis įsivaizduoja tokiu esąs“ (Toma). Taip yra dėl jau minėto radikalaus sąvokos kitimo ir atvirumo interpretacijoms, kuris ypač išryškėjo po Piterio Džeksono filmų pasirodymo. Apskritai, kiek galima spręsti iš dar iki filmų virtualioje erdvėje bendravusių tolkinistų pasisakymų, jie suaktyvino paties Tolkino pasaulio interpretavimą ir naudojimą kasdieniame gyvenime. dywa, kalbėdama apie vaidmenų žaidimus, pamini, jog pasirodžius filmams „suaktyvėjo naujokai, kurie ieškojo klubų, kur prisijungt ir pažaist jiems taip patikusius filmų herojus, apie knygas nieks nešneka, nes iki filmų apie tokias jie negirdėjo ir neskaitė.“
Galima sakyti, kad filmas papildė knygą iki tol tik pavienėse mažesnėse bendruomenėse gyvavusiomis interpretacijomis, pvz. muzika. Tolkino įkvėptą muziką rašančių asmenų buvo jau seniai, tačiau tik dabar dažnas gatvėje sutiktas žmogus vieną ar kitą melodiją gali susieti su žodžiais ,,Žiedų valdovas“. Taip pat filmo kūrėjai išplėtojo atributikos verslą: etalonu tampa kaskadininkų šarvų, kalavijų dizainas, elfių suknelės, įvairūs raštai ir interjero pavyzdžiai. Liūdniau, kai jau nebesugebama įsivaizduoti Legolaso ar Aragorno be Orlando Blūmo ir Vigo Mortenseno veidų.
Bet vietos interpretacijai yra ir be filmų. Visų pirma būtina paminėti tapatinimosi su viena ar kita paderme fenomeną. Tai, žinoma, ryškiau virtualiose ir iš dalies vaidmenų žaidėjų bendruomenėse, tačiau galimas daiktas, kad teatralizuotuose įvairių pasaulio tolkinistų draugijų susitikimuose taip pat paisoma rasinio (arba tiksliau – paderminio) pagrindo. Kaip paderminio skirstymo pavyzdį galima paminėti ,,,,Žiedų valdovo“ plazos“ bendruomenę. Didelę dalį šio forumo skyrių užima atskiri regionai: yra skyrius Gondorui, Šyrui (Shire), Rohanui ir t.t. Narys skatinamas pasirinkti vieną regioną. Jis gauna atitinkamus rangus (pvz. Gondoro amatininkas, Citadelės sargybinis) už parašytų informatyvių žinučių skaičių, dalyvauja savo regiono tekstiniuose vaidmenų žaidimuose, kurie ir užima visą aktyviai veikiantį regiono skyrių. Plazoje labai svarbus tapatinimasis su savo virtualiu vaidmeniu (t.y., buvimas „in character“), žmonių susikurti personažai gyvena ir veikia iliuzinėje tikrovėje: turi laikraščius, gydyklas, užeigas, parduotuves, kariuomenę, valdovus, keliaudami į kitus regionus užsuka į atitinkamų skyrių smukles, kariauja, mezga diplomatinius santykius, siunčia vieni kitiems laiškus ,,paštu“ ir t.t. Todėl, be abejo, iš elfo ir tikimasi, kad jis „elgsis“ (rašys) kaip elfas, dvarfas - kaip dvarfas, hobitas – kaip hobitas. Šios taisyklės ne visada laikomasi, bet rimtesni, ilgesnių žinučių netingintys parašyti nariai paprastai stengiasi neperžengti personažo ribų.
Kaip jau pastebėta, tapatinimasis glaudžiai susijęs su išsamaus savo vaidmens sukūrimu, o tą dažniausiai lemia žaidybinių elementų įtraukimas į bendravimą. Nenuostabu, kad ir tarp realių vaidmenų žaidimų gerbėjų atsiranda rasinė diferenciacija. Vieni nėra ištikimi vienai padermei, mieliau taikosi prie situacijos ir pasirenka įvairius personažus, kiti linkę į vientiso personažo formavimą. Tapatinantis siekiama išlaikyti padermės bruožus net ir kasdieniame (ar bent jau virtualiame kasdieniame) bendravime, ginti jos interesus: „Tolkienas, būdamas neteisingos pusės šalininkas, mažai dėmesio skyrė orkų tautos teisingo įvaizdžio pateikimui.“ (smeli)
Tačiau „grynų tolkinistų“ tarp LARPG gerbėjų maža, bent jau taip sako dywa: „Dažniau pasitaiko 'mixed tolkienistai', kai geimina ir pagal Tolkiną žaidimus ir kitus, tai yra domisi viskuo ir neapsiriboja.“ Čia pat ji priduria, kad tokie jau yra vadinami fantastais, larperiais, geimeriais, nors kai kurie „gali labiau mėgt lotr ir labiau domėtis tuo nei kitais likusiais.“ Tai daugiausia seni LARPG mėgėjai.
Be abejo, be Tolkino LARP žaidimų turbūt ir nebūtų buvę (štai Rusijoje jie iš esmės ir prasidėjo nuo „žiedų valdovo“, žr. [5] ), tačiau ši tolkinizmo forma labiau nei bet kuri kita yra sumišusi su fantastiniu judėjimu apskritai. ,,Elfas“ Tolkino dėka jau nebesuvokiamas kaip drugelio pavidalo sutvėrimas, tačiau nėra ir grynai tolkiniškas (jo įvaizdį formuoja ir kiti fantastikos autoriai), dėl tam tikrų bruožų aprašų stygiaus padermėms yra priskiriama naujų, iš kitų šaltinių atėjusių arba paprasčiausiai sugalvotų savybių (pvz. įvairūs socialinio gyvenimo aspektai), formuojasi atskira terminija („miškavaikis“ kaip netikslus halfling pakaitalas) ir pan. Kaip pastebi Indraja, „labiau besidomintys Viduržeme už Tolkino kronikų ribų nei jose yra labiau posttolkinistai nei tolkinistai.“ Galbūt minėtuosius „posttolkinistus“ taip pat galima išskirti kaip hibridinę tolkinizmo atšaką.
Taigi grynesnio tolkinizmo apraiškų tenka ieškoti kitur. Ne vienas tolkinistas išskiria grupę, kurią galėtumėme priskirti fanatikams (perkeltine prasme, nors riba, kaip visada, labai plonytė): „...atrodo, kad daugumos nuomone, 'tikras tolkinistas' galėtų būti palygintas su tikrai, karštai tikinčiu kokios nors religijos pasekėju, o 'netikras' - su teologu, puikiai nusimanančiu apie religiją, tačiau neturinčiu tikėjimo.“ (Laiqualasse) Tokie tolkinistai taip pat būna dvejopi: vieni susikoncentravę ties rašto darbais, gali greitai prireikus surasti kokią citatą, paaiškinti vieną ar kitą reiškinį, remdamiesi Tolkinu (,,Baltosios tarybos“ forume toks žmogus įvardijamas kaip Tolkino guru), kiti yra linkę integruoti Tolkino pasaulio elementus į savo gyvenimo būdą – augina ilgus plaukus arba kerpa ir garbanoja juos, nešioja drabužius plačiomis rankovėmis, siuvasi žemę šluojančias sukneles pagal internetu platinamus aprašus, sveikinasi elfiškai, visur, kur tik įmanoma, pripaišo ar prisega Tolkino simbolių, į kasdienę kalbą įveda knygose ar filmuose vartojamų frazių. Neatsitiktinai paminėjau filmus, nes, kaip jau minėta, būtent jie perkėlė daug buitinių Tolkino pasaulio elementų į realybę (kostiumai, muzika, manieros ir kt.). Taikliai šį reiškinį apibūdina Aiquen: „Stiliaus tolkinistai. [...] Skaitę mažiau, žino mažiau... nelabai gaudosi, kas ir kaip, bet gaminasi smailias ausis, kaišioja į kasdienę kalbą atsitiktinius kvenjos žodžius, rengiasi, elgiasi ir kalba kaip elfai (orkai, hobitai, etc...) [...] Tokiems būti tolkinistais tiesiog linksma – ir tokio tipo manija dažnai praeina.“
Priešprieša tarp filmų ir knygų gerbėjų, atsiradusi iš dalies dėl išankstinių tolkinistų- veteranų nuostatų, iš dalies dėl nepateisintų lūkesčių, buvo ir tikriausiai išliks viena ryškiausių. Ar knygų perskaitymas yra būtina tolkinizmo sąlyga? Atrodytų, kad pati sąvoka reikalauja sieti pomėgį su Tolkinu, tačiau vėl tenka pabrėžti: ji nebėra tokia pati kaip prieš penkiasdešimt metų. Mobiliesiems telefonams pritaikytų ,,Žiedo brolijos” temų naudojimas, plakatų kabinimas ant sienos, išplėstų filmo versijų pirkimas, išsami garso takelių analizė, scenarijaus mokėjimas atmintinai ir, žinoma, dažnas pakartotinis filmų žiūrėjimas – tai taip pat išskirtinis reiškinys ir, nors jis lemia iškreiptą Tolkino sukurto pasaulio vaizdą, tai tėra vienas iš pritaikomumo (applicability) variantų, todėl, bent jau iš pagarbos Tolkinui, turi būti toleruojamas. Šiaip ar taip, filmai apie Tolkiną, pagal jo knygas. Su tokiu tolerantišku požiūriu, be abejo, sutiks nedaugelis. Visa laimė, kad dažniausiai iš dėl filmų pamišusių žmonių (tiek internete, tiek realybėje) tenka girdėti tik kad jie yra ,,Žiedų valdovo” fanai”, t.y. apie Tolkiną (bent jau didžioji dauguma) yra girdėję, tačiau jiems tai nerūpi. Jų domėjimosi objektas – Piterio Džeksono interpretacija. Na, nepretenduoja tokie ,,žiedųvaldovistai” į tolkinisto titulą, ir gerai, tačiau kaip žiūrėti į tuos, kurie, pažiūrėję filmus, perskaitė knygas, tačiau labiausiai dėl to, kad jiems patiko filmai? T.y. net ir perskaitę knygas jie išlieka filmų gerbėjais, nesidomi nei pačiu Tolkinu, nei kitais nei ,,Žiedų valdovas” kūriniais arba domisi labai paviršutiniškai. Ar jie – taip pat tolkinistai? Tai bus bene opiausias klausimas, kurį teks palikti neatsakytą, nes tai labai jau individualaus sprendimo reikalas, tačiau jis mus atveda prie kito ne mažiau svarbaus: tarkime, nesvarbu, ar pirmiau buvo filmai, ar knyga, tiesiog žmogus skaitė ,,Hobitą”, ,,Žiedų valdovą”, gal net ,,Silmarillion”, vadina save tolkinistu, tačiau paklaustas, kokios tautybės buvo pats Tolkinas arba kas buvo Manvė, neatsakytų. T.y. jis Tolkino knygas skaito kaip bet kurias kitas, gal ne po vieną kartą, jos jam labai patinka, čia randa įvairių gyvenimo tiesų ar prasmių, tačiau nėra linkęs analizuoti atskirų kūrinio aspektų. Kad aiškiau suformuluočiau problemą, pasitelksiu Elfhild pavyzdį: ,,…vien mėgdamas tolkinistu nebūsi. Juk mes visi mėgstam šokoladą, bet be jei be valgymo nieko daugiau nedarom (o galima domėtis šokolado gaminimu, istorija, rūšimis, bandyti gaminti...), tai nebūsim ‘šokoladistais’”. Be abejo, tokie gerbėjai – arčiau utopinio tolkinisto idealo negu ,,žiedųvaldovistai” ar įvairiomis sritimis besidomintys vaidmenų žaidėjai, ir visai natūralu būtų juos priskirti nagrinėjamai grupei. Tačiau, matyt, išvarginti gausaus paviršutiniškų interesantų antplūdžio, kai kurie tolkinistai – veteranai į nieko ,,toliau” nesiekiančius gerbėjus žiūri iš aukšto ir būtina tolkinizmo sąlyga laiko siekį perskaityti kiek įmanoma daugiau Tolkino darbų kuo kokybiškiau. Viena aišku: ,,Baltosios tarybos” narys buvo teisus, sakydamas, kad ,,Jei turi krūvas Orlando Blūmo plakatų, tu labiau apsėstas Orlio, o ne Tolkino” (BeanieBag).
Dar vienas paminėtinas tolkinizmo bruožas – polinkis į vadinamąjį ,,fanfiction” (fanų kūrybą). Fenfikšenas nėra išskirtinis būtent tolkinizmo reiškinys, jam galima priskirti didžiąją dalį žiniatinklyje plintančios fantastinės lektūros (dažnam autoriui sunkiai sekasi nuslėpti iš kitur paimtas klišes ar elementus… Tai jokiu būdu ne kaltinimas, tik pastebėjimas), tačiau iš esmės tai yra jau egzistuojančio literatūros kūrinio / kūrinių pratęsimas arba varijavimas to kūrinio motyvais. Svarbus fenfikšeno bruožas – jį rašo fanai, t.y. tie, kuriuos pratęsiamas / perdirbamas kūrinys išties sujaudino. Apskritai literatūros pasaulyje įvairios meninės parafrazės dažnos, tačiau fenfikšenas neretai siejamas su prastesnės kokybės kūryba, dažnai jo autoriai neturi ypatingo literatūrinio talento, tačiau, sekdami savo mylimo autoriaus idėjomis ir motyvais, paprasčiausiai siekia užrašyti tai, kas atsiranda jų lakioje vaizduotėje. Čia, žinoma, labai tinka Tolkino terminas applicability – pritaikomumas. Kiekvienas gali interpretuoti tai, kas jau parašyta, taip, kaip nori – tai skaitytojo laisvė. Fenfikšenas – tiek būdas geriau pažinti mėgstamą kūrinį (fantastikoje – tame kūrinyje aprašomą pasaulį), tiek galimybė patenkinti norą kurti (tenka pastebėti, kad beveik visi ką nors kada nors yra parašę, nupiešę ar nufotografavę meniniais tikslais – tiesiog toks jau žmogiškas poreikis, ir nieko čia nepakeisi). Taigi atsiranda galybė fenfikšeno, mūsų atveju – tolkinistinio, kuris žiniatinklio dėka plinta sparčiai it koks virusas: tai ir istorijos (ne vienas virtualiose bendruomenėse ar vaidmenų žaidimuose dalyvaujantis tolkinistas turi savąjį tolkinistinį alter ego), ir atskiri apsakymai, eilėraščiai, poemos; taip pat fenfikšenui artimi būdai: dailė (dažnas tolkinistas turi išsirinkęs kelis mėgstamiausius dailininkus), muzika ir t.t. Kartais dėl fenfikšeno iškyla problemų: štai Niko Perumovo knyga ,,Elfų durklas” lietuviškai buvo išleista su užrašu ,,,,Žiedų valdovo” tęsinys” ant viršelio, tarsi tai iš tiesų būtų ne fenfikšenas, ne mėginimas savaip interpretuoti tolesnę Viduržemės istoriją, o legalus, ,,tikras” tęsinys. Taip, Tolkinas pats buvo įsitikinęs, kad parašytas kūrinys autoriui jau nebepriklauso, o ir ne vienas meno žinovas patvirtins, kad meno kūrinys kuriamas iš naujo kiekvieną kartą jį skaitant / žiūrint / klausant, tačiau ar neturėtų fenfikšenas ir likti fenfikšenu, nepretenduodamas į oficialų ,,tikrumą”? Šįkart tai ne N. Perumovo, o lietuvių leidyklos problema. Kaip ir, beje, dar vienas neatsakytas, interpretacijoms atviras klausimas. Fenfikšenas, kaip viena iš buvimo gerbėju forma, gyvavo ir gyvuos, tik ne visi į ją žiūrės vienodai. Izengardas mano, jog ,,tikras tolkienistas turi domėtis ne vien Tolkienu, bet ir, tarkim, NP [Niku Perumovu], kad galėtų pasakyti kodėl NP Elfų durklas yra prastesnis / geresnis už Tolkieną kokiam NP fanui.” Apskritai norėdamas pažinti savo sritį žmogus paprastai stebi ir kitas, todėl visiškai negatyvus požiūris retas ir, gali būti, nepagrįstas.
Galiausiai iškyla tolkinizmo egzistavimo formos klausimas. Fanai dažnai buriasi į bendruomenes ir tolkinizmas nėra išimtis, tačiau paaiškėja, kad pačių tolkinistų požiūriai į tai gerokai skiriasi. Laiqualasse sako, kad jam, ,,kaip tolkinistui, reikia palaikymo.” Iš tiesų šio straipsnio autorė prieš daugiau nei pusantrų metų kurdama forumą Lietuvos tolkinistams tai darė tarsi nesąmoningai, su slapta viltimi, kad galbūt vienas kitas interneto platybėse jį atrasiantis žmogus bus panašus į rimtuosius ,,Baltosios tarybos” narius. Pasirodė, kad tokių esama, ir, kaip ir Laiqualassei, bendraminčių (shlykshtuko taikliai pavadintų bendrabepročiais) atradimas tapo impulsu domėtis intensyviau. Pasak BirdOfPrey, ,, tikras tolkinistas yra aktyvistas, t.y. jis priklauso fendomui tokių pačių kaip jis. <…> Tolkinizmas atsiranda, kai susitinka bent du tolkinistai - jie gali įkurti bendruomenę.” Taip pat: ,,Kai žinai, jog nesi vienas, apima noras vienytis. <…> Susivienijus atsiranda bendrumo jausmas, jaučiatės stipresniais.” Tačiau kiti, kaip Indraja, pabrėžia, kad negalima bendruomeninėje veikloje nedalyvaujančiam tolkinistui neleisti taip vadintis: ,,Dalyvavimas bendruomenėje - kokybiškai naujas elgesys, kitoks, nei knygų mėgimas ir nagrinėjimas. Visgi "tolkinistais" vadinčiau visus, bet bendruomeninius kažkaip įvardinčiau. Arba nebendruomeninius vadinčiau "Tolkino kūrybos gerbėjais", o bendruomeninius - "tolkinistais".” O kaip yra realybėje? Tiesą pasakius, apie tai galėčiau pasakyti tik tiek, kiek – paradoksas – sužinojau per virtualybę. Štai veikia tokia žinoma organizacija kaip Tolkien Society (Tolkino Draugija), tolkinistai renkasi į suvažiavimus, kongresus, seminarus įvairiose pasaulio vietose, tačiau tai nereiškia, kad, tarkim, Estijos tolkinistas būtinai priklauso Estijos Tolkino draugijai. Be to, būtina atkreipti dėmesį į virutalių bendrijų egzistavimo faktą. Man teko bendrauti tik forumuose, kur, gali būti, bendruomeniniai ryšiai stipresni nei paprastose pokalbių svetainėse, tačiau ar virtuali ir reali bendruomenės lygiavertės? Tai vėlgi ginčytinas klausimas ir geriau į jį nesivelti, nes tai – ne šio straipsnio problema. Grįžtant prie bendruomenės reikalingumo klausimo, galima paminėti Elfhild mintį: ,,…bendruomenėje vyksta kažkoks progresas (neaišku, kokia linkme, kokiais tikslais - įvairiais), o vienas sau skaitinėdamas knygą daug nenuveiksi.” Kažin ar tai visiškai teisinga: knygos teikiamą malonumą geriausiai išgyveni būtent skaitydamas vienas pats sau (vėl subjektyvus mano požiūris). Bet dėl ,,progreso” reikia sutikti: bendruomenė visų pirma skirta dalijimuisi, ir ne tik knygomis, elektroninėmis bylomis ar muzika, o ir žiniomis, idėjomis, nuomonėmis.
Kalbant apie nuomones, kaip tolkinistai žiūri į savojo požiūrio piršimą kitiems? Aišku, ,,misionieriška” veikla ne visi mėgsta užsiimti. Kai kuriuos atbaido išankstinis draugų ar šeimos nusistatymas tolkinizmo atžvilgiu, tačiau kiti kantriai rodo filmus, skaito knygas, bando įžiebti ugnelę naujokų širdyse. Yra dar vienas faktorius, kažkieno žodžiais tariant, - fanatiko kompleksas: ,,nesidalinti savo šventenybe su niekuo, kol nesi tikras, kad tas žmogus vertas; kitaip tariant – palikti tolkinizmą savam ratui, savotiškam elitui.” (Aiquen) Shlykshtukas šį požiūrį apibūdina taip: ,,Matyt, esu iš tų žmonių, kurie tiki, kad pasidalinus svarbiu tau dalyku, jo pas tave lieka mažiau, o ne padaugėja, kaip galvoja idealistai.” Tačiau Toma gerai pastebi, kad uždarumas, sustingimas, ,,nesidalijimas šventenybe su kitais” pavojingas: ,,Pasimirš filmai, "nubyrės" netikri gerbėjai ir tada labai norėsis, kad bendraminčių būtų daugiau.” Taigi bendruomeneniškumas – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Čia, žinoma, nagrinėjame būtent bendruomeninį tolkinizmą, nes apie pavienius tolkinistus paprasčiausiai rečiau tenka išgirsti – jie jei ir pasirodo virtualybėje ar realybėje, ne su kiekvienu pasiseka artimiau susipažinti (galbūt kiti tolkinistai, komentuodami straipsnį, galėtų užpildyti šitą spragą).
Na, o jei į tolkinizmą neatveda misionieriška tolkinistų veikla, tai kaipgi kitaip tapti ,,fanatiku”? Kai kurie susidomi Tolkinu patys, atradę knygą bibliotekoje ar lentynoje namuose, galbūt pamatę filmus ir panorėję perskaityti trilogiją. Kitiems tenka laimė gimti tolkinistų šeimose ir savotiškai ,,paveldėti” šį pomėgį. Tačiau iš esmės kelias, kuriuo atėjai, nesvarbu, svarbu pobūdis. Be abejo, Elfhild pastebėjo svarbų dalyką: ,,…tolkinistas viską turi atrasti pats. Galima rekomenduoti knygą, informuoti, kas tai tokio, bet bandyti sudominti ir įtraukti… kam skirta - tas pats suras, ir, svarbiausia, pačiam surasti daug maloniau, negu būti kitų atvestam.” Tolkinizmas visų pirma remiasi asmeniniu požiūriu, susidomėjimu, meile, aistra – kaip tą reiškinį bepavadintume. Todėl būtent atradimo džiaugsmas ir slypi daugelio tolkinistų kelių pradžioje.
O KAS IŠ TO?
Gali būti, tai ir yra pagrindinis klausimas. Kam viso to reikia? Tolkinizmas – brangus pomėgis. Aišku, palyginus su kai kuriomis sporto rūšimis, netgi elementariu muzikos pomėgiu sumos gali atrodyti neįspūdingos, tačiau labai įsitraukęs į tolkinizmą žmogus gali turėti net ir tokią įspūdingą kolekciją: per 30 knygų, krūvas žurnalų iškarpų, daugybę iš interneto atsispausdintų straipsnių, DVD ir vaizdajuosčių, muzikos diskų, plakatų, statulėlių, kortų, ženklelių, visokiausių niekučių... Tai, ką besakytumėte, kainuoja. Klausimą ,,o kas iš to“ būtų galima kelti visiems kainuojantiems pomėgiams. Kuo tolkinizmas skiriasi nuo jų?
BirdOfPrey sako, kad iš esmės niekuo, tačiau ,,tolkinistai kitus garbintojus ryškiai pranoksta intelektu, o ir pats garbinimo objektas yra labai patogus tyrinėti ir narstyti po kaulelį.“ Aišku, tolkinisto paklausus, kodėl jis domisi Tolkinu, paprastai išgirsi įvairius išsisukinėjimus, kad jis nežinąs, nesuprantąs, jam „tiesiog“ patinka... Iš esmės taip ir yra. Indraja samprotauja, kad tolkinizmas ir fantastika apskritai ,,leidžia bet kurių pažiūrų žmogui plačiau pažvelgti į pasaulį, išvengti konflikto tarp siaurai suvoktų mokslinio ir poetinio požiūrių.“ Kalbant ne taip abstrakčiai, Tolkino, kaip ir bet kurio kito skaitytojų mėgstamo rašytojo, kūryboje kai kas randa galbūt savo paties gyvenimo atspindį, galbūt atsakymus į seniai rūpimus klausimus arba pačius klausimus, kai tik jų pritrūksta... Tolkino kūryba labai paranki interpretacijoms, spėlionėms, taip pat fenfikšeno, muzikos, poezijos rašymui, piešimui bei tapymui, vaidmenų žaidimams ir t.t. Kitiems Tolkinas – tai paprasčiausiai nepaaiškinama trauka, galbūt skatinama eskapizmo, šitaip reikalingo šių dienų žmogui (gaila, kad eskapizmas dažnai suvokiamas tik kaip negatyvus reiškinys). Nors, kita vertus, čia tiktų to paties BirdOfPrey žodžiai, lyg ir apibendrinantys tą neva nepaaiškinamą potraukį: ,,Tikri tolkinistai ieško atsakymų??? Tikri tolkinistai patys yra atsakymas į visus klausimus. Paanalizuokite save ir suprasite, jog iš tikrųjų nėra didelio skirtumo, ar Arda egzistuoja(avo) paralelinėj visatoj, ar žmonijos priešistorėj, ar tik knygose. Svarbiausia, kad tai egzistuoja jumyse.“
IŠVADOS
Tolkinistai – savita visuomenės grupė, dažnai tapatinama su fantastikos gerbėjais apskritai. Kaip subkultūra ji ne itin ryškiai išreikšta ir ją taip vadinti galima tik sąlygiškai, nes jos nariai dažnai priklauso kitoms (fantastikos mėgėjų, metalistų, gotų ir kt.) subkultūroms, kurių elementai dažnai pinasi vieni su kitais; be to, tai – po visą pasaulį išsisklaidžiusi bendruomenė, daugeliu atvejų jungiama vien žiniatinklio diskusijų ir bendraminčių grupių.
Tolkinizmui kaip visuomenės grupei būdingas savitas slengas ir terminija, kartais – aprangos, muzikos stilius. Tolkinistus vienija domėjimasis Tolkino kūryba ir / arba viskuo, kas su ja susiję. Neretai tolkinistai buriasi į bendruomenes arba paprasčiausiai ieško bendraminčių, taip pat užsiima kita ,,fanams” būdinga veikla: interpretuoja Tolkiną, kuria ,,fenfikšeną”, dalyvauja vaidmenų žaidimuose ir t.t. Ne vienam tolkinistui būdinga susikurti Tolkino pasaulyje alter ego, t.y. ne tik susigalvoti tolkinistinį pseudonimą, bet ir tapatintis su šiuo personažu, veikti ir rašyti jo vardu, kurti jam biografiją ir t.t.
Tolkinizmas – nevienalytė grupė, todėl tarp jos narių neretai kyla nesutarimų šiais klausimais: kas yra ,,tikras” tolkinistas? Ar tolkinizmui būtinas bendruomeniškumo jausmas? Kodėl tolkinizmu verta užsiimti? Tai – klausimai, paliekami applicabilitysričiai.
LIGOS SIMPTOMAI
Šiaip ne taip apibrėžus (arba bent nurodžius gaires) tolkinizmo ligą, galima pažvelgti į ją ir ne taip rimtai. Tolkinizmas aukščiau jau buvo lyginamas su religija, sekta, paminėta ir keletas tolkinistą išskiriančių požymių. Kai kas šį reiškinį apibūdina naudodamas ligos metaforą. Jūsų dėmesiui pateikiu ilgą sąrašą šios ligos simptomų, išskirtų ,,Tolkien Lietuvos” ir ,,Baltosios tarybos” narių. Norit tikėkit, norit ne – tai yra absoliučiai tikri faktai (na, gal ne visi ;))…
Nagi, gydytojau, ar dar yra vilties išgyti?..
CITATŲ ŠALTINIAI
[1]http://encyclopedia.thefreedictionary.com/Tolkienist
[2] www.wikipedia.org
[3] Oxford Advanced Learner’s Encyclopedic Dictionary, Oxford University Press, 1998.
[4] "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas",
Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000.
[5] http://www.rolemancer.ru/sections.php?op=viewarticle&artid=1918
Thou Knowest Thou Art A Tolkien Fan If...
Tikras tolkinistas?
Ligos istorija
Straipsnyje minimos virtualios bendruomenės:
,,Žiedų valdovo“ plaza: www.lotrplaza.com
Baltosios tarybos forumas (TORC): http://forums.tolkienonline.com
Tolkien Lietuva forumas: www.tolkien.tinkle.lt
Paruošė Starlin Elvëa