Apie chaotišką Melkorą, termodinamiką ir kitas dvasias
1977 metai pasižymėjo ne tik „Silmarilijono“ išleidimu, bet ir Nobelio premija, įteikta žymiajam mokslininkui I. Prigožinui už „nepusiausvirų termodinaminių sistemų, ypač disipatyvių struktūrų, tyrimą“. Žinoma, greičiausiai čia tėra įdomus sutapimas. „Silmarilijono“ koncepcija buvo sukurta gerokai anksčiau už nepusiausvirų termodinaminių sistemų koncepciją, ir Tolkinas, nors ir nutuokė apie gamtos mokslus, rėmėsi ne tiek mokslu, kiek mitologija, kuri gražiai nuspėja chaotinių procesų reikšmę pasaulio formavimuisi.
Melkoro siužetinėje linijoje, kaip ir daugelyje kitų „Silmarilijono“ motyvų, susipina pagoniška ir semitų-krikščioniška koncepcijos. Nemažai pagonių religijų laiko chtonines chaoso ir griovimo dievybes beveik lygiaverčiais kitų dievybių partneriais kūrime. Krikščionybė atmeta tokį požiūrį – šėtonas savo rangu nusileidžia Dievui Kūrėjui, jis tėra prasižengęs tarnas ir jo vaidmuo yra veikiau antagonistinis poveikis moralės klausimais nei fizinis poveikis kūrinijai. Melkoro mite šitie du motyvai susijungia.
Ardos sumanymas priklauso Eru, ir ainai tėra įrankiai šiam sumanymui įgyvendinti. Kaip yra pabrėžta „Silmarilijono“, „tarp mano tvarinijos kiekvienas rasite tai, kas jums rodysis jūsų pačių sukurta ar pridėta. O tujen, Melkorai, aptiksi visas slaptas savo mintis ir suvoksi, kad josios – tik vienumos dalis, visa ko šlovei kurti duoklė.“ Taigi, Melkoras tėra Eru-Kūrėjo įrankis, tačiau jis yra lygiavertis kitų Kūrėjo užmojus įgyvendinančių ainų partneris. Jis yra nusiųstas Ardon sąmoningai, ir visi tolimesni jo veiksmai yra tokie pat svarbūs ir būtini Ardos istorijai, kaip ir jo broluvos.
Kiekvienas valas Ardos kūrime turi savo darbų sritį, bet vienareikšmiško Melkoro darbų apibrėžimo (be jo pozicionavimo kaip „priešo“ ir jo karjeros pradžios kaip galingiausio iš valų) mes nerandam. Teks panagrinėti tekstą įdėmiau.
„Ilūvataras jam davė didžią galią, tad buvo jis su Manve lygus. Ir kitų valų galios bei išminties dalelę Morgotas turėjo, bet naudojo blogiems tikslams ir švaistė savo stiprybę smurtui bei tironijai.“ Taigi, ką matome: giminingumas Manvei; Manvė, savo ruožtu, yra tituluojamas „Ardos ir visa ko, kas ten yra, valdovu. Ardoje jis labiausiai myli vėjus ir debesis, taip pat visą oro sluoksnyną […] Jį vadina Sūlimu, Ardos Kvapo valdovu“. Taip pat su Melkoru ne vieną kartą yra asocijuojami karštis ir šaltis. Pabrėžiamas žinių, duotų kitiems valams dalis (universalumas), be giminingumo Manvei yra minimos gilios žinios apie medžiagas, Aulės sritį. „Athrabeth Finrod ah Andreth“ tekste randame pasisakymų, jog Melkoras pagadino visą Ardos medžiagą ir yra kaltas net dėl per greito žmonių senėjimo ir elfų išblėsimo (o Amane, kur Melkoro įtaka yra mažiausia, elfai neblėsta, ir žmonės Nūmenore, šalia Amano, gyveno ilgiau ir sveikiau). Melkoro įtaka yra tiek įsiskverbusi į medžiagą, kad net neutralizavus jį kaip asmenybę nepavyktų ištaisyti jo padarytos žalos.
Čia žengiu nuo faktų prie hipotezės. Atmosfera yra be abejo svarbus darinys, bet drįstu kiek praplėsti „Ardos kvapo“ sąvoką iki energijos. Jeigu jau prašnekome apie energiją, įterpsiu keletą fizikos faktų. Bendrą sistemos energiją galima išskaidyti į dvi dalis: taip vadinamą „naudingą“ energiją, kuri potencialiai gali atlikti kažkokį darbą, ir disipatyvią energiją, kuri proceso metu yra negrįžtamai prarandama. Disipatyvi energija yra išreiškiama per funkciją, vadinamą entropija. Liaudiškai entropija neretai siejama su netvarka, chaosu; juokais minima fizikos aksioma „entropija visada didėja“, turint omeny, jog didėja netvarka. Kiekviename gerame juokelyje, kaip žinia, yra kruopelytė juokelio, o kitkas yra tiesa. Iš esmės entropija nulemia fizinių procesų negrįžtamumą ir paties laiko tėkmę viena kryptimi; pagal fiziką be atsitiktinių negrįžtamų procesų neįmanomos tokios sudėtingos sistemos kaip gyvieji organizmai.
Taigi Manvei aš priskirčiau Ardos „naudingos“ energijos valdovo vaidmenį. Tai logiškai sietųsi su jo sutuoktinės Vardos, šviesos (~spinduliuotės) valdovės pareigomis. O Melkorui tokiu atvejui priskirtinas entropijos, prarandamos (disipatyvios) energijos valo, vaidmuo. Tai paaiškintų Melkoro ryšį su kitais valais, ypač su Manve ir su Aule – juk energijos procesai yra būdingi visam materialiam pasauliui ir kam, jei ne už medžiagas atsakingam valui, kentėti nuo entropijos didėjimo. „Karštį ir šaltį“ irgi galima vertinti kaip užuominą apie energetinius procesus. Priešingai, sielai bei dvasiai (fea) Morgotas jokios įtakos, išskyrus įtikinėjimą, neturi – ir taip yra teisinga, nes sielai ir kitiems nematerialiems reiškiniams termodinamikos dėsniai negalioja.
Melkoro priešiškumas atsirado iš jo kitoniškumo („štai, temai augant, Melkoras ėmė trokšti įpinti muzikon savo paties minčių, nedarnių su Ilūvataro tema“; „tik būnant vienumoje jam ėmė rastis minčių, kitokių nei jo broluvos“). Kitoniškumas yra būtinas chaotiškos būtybės bruožas – kitaip jo logika pernelyg sutaps su tvarkos logika, jo chaotiškumas bus netobulas, o nevisiškas chaotiškumas, kaip buvo aiškinta prieš tai, neleis sistemai normaliai funkcionuoti. Kita vertus, mes žinome, kuo tas kitoniškumas, chaotiškumas pasireiškė socialinėje sferoje. Iki tam tikro laipsnio jis buvo būtinas, bet vėliau nesuderinta su kitų valų darbais Melkoro veikla tapo pernelyg destabilizuojanti, destruktyvi ir jis turėjo būti sutramdytas jau kaip asmenybė. Jo destruktyvumo, matyt, negalima buvo išvengti, neapribojant chaotiškumo, kuris, kaip jau šnekėjome, yra būtinas.
Eru gal ir nevaldo kiekvieno Melkoro veiksmo, bet virtuoziškai išnaudoja jo veiklą („atrodė, kad pačias galingiausias jos [Melkoro temos] natas perimdavo toji [Ilūvataro tema] ir įausdavo savo iškilnian raštan.“; ir realus pavyzdys: „– Ar tujen matai, kaip šioj mažoj salelėj Laiko Gelmėse Melkoras kariauja su tavo valdomis? Nežabotą jis susigalvojo stingdantį šaltį, tačiau nesunaikino tavo šaltinių ir tyrų ežerų grožybės. Pažvelk sniegan ir įmantriuosna šerkšno raštuosna! Melkoras sukūrė nepakeliamą karštį bei ugnį, bet neišdžiovino tavo troškimų ir nenutildė jūros giesmių. Tik pažvelk aukštumosna, debesų didybėn, besikaitaliojančiosna miglosna, tik paklausyk, kaip žemėn krinta lietus. O debesyse esi arčiau Manvės, savo mylimo draugo.“)
Vadovaujantis šia logika, sugriautą Ardos pavasarį galima būtų vertinti kaip pasaulio modelį, kuriame buvo nepakankamai atsižvelgta į atsitiktinius negrįžtamus procesus ir kuris negalėjo normaliai egzistuoti bei vystytis. Prisipažįstu, čia iš dalies sutinku su panašia N. Vasiljevos, „Juodosios Ardos knygos“ autorės, hipoteze, tik skirtingai nuo jos esu tikra, jog Eru buvo įplanavęs Melkoro faktorių į sistemą sąmoningai.
Nors, kaip žinome iš „Hobito“, Viduržemėje bent jau dvarfai nelaimingu skaičiumi laikė trylika, šis vaidmuo labiau derėtų skaičiui penkiolika – valo, kuris nebuvo įskaičiuojamas į valų gretas, numeriui. Bet nepaisant paplitusios neigiamos nuomonės jo vaidmuo kūrime buvo ne mažiau svarbus, nei kitų. O gal ir nėra tas skaičius toks nelaimingas – juk penkioliktu nenuspėjamu chaotišku būrelio nariu „Hobite“ galime laikyti garsųjį Gandalfą, be kurio istorija būtų daug liūdnesnė.
Literatūra:
1. J.R.R. Tolkien The Silmarillion (liet.
vertimas – „Tolkien Lietuva“ vertėjų kolektyvas)
2. И. Пригожин, И. Стенгерс «Порядок из хаоса»
3. Н. Васильева «Чёрная книга Арды», редакция первая
4. J.R.R. Tolkien The Hobbit
5. J.R.R. Tolkien Athrabeth Finrod ah Andreth
6. …etc.
Paruošė Exon Exitlight,
Redagavo Indraja
Rómenwen