Runų akmuo, rastas netoli Upsalos
„Mūsiškės“ runos
Žodis „runa“ kilęs iš senovės germanų žodžio „raunen“, reiškiančio „šnabždėti, užkalbėti“. Taigi jau iš pavadinimo matyti, kad tai buvo ne vien rašmenys, bet ir mistinės galios turintys simboliai. Kartais „runomis“ yra vadinamos visos Europoje vartotos rašto sistemos, kurios neišsivystė tiesiogiai iš lotynų ar graikų rašmenų – šitaip vertindami, prie runų galėsime priskirti senovės hunų rašmenis, airių ogamą ir dar gerą tuziną pavienių rašto sistemų. Visgi tikslesnė yra siauroji žodžio samprata.
Manoma, jog runos išsivystė iš etruskų rašmenų daugmaž tuo pat metu kaip ir lotyniškoji abėcėlė. Seniausi aptinkami „runų akmenys“ (akmenys ar akmeninės skulptūros su runų įrašais) datuojami 150 m., taigi tuo metu germanų kraštuose runos jau tikrai buvo vartojamos. Gana greitai runos paplito Skandinavijoje, o vėliau su anglosaksais ir vikingais nukeliavo į britų salas, Islandiją bei Grenlandiją.
Visuose šiuose kraštuose buvo naudojamos labai panašios runų sistemos, vadinamoji Futhark (arba Futhorc) abėcėlė. Ji pavadinta pagal pirmus šešis simbolius – F, U, TH, A/O, R ir K/C. Seniausias jos variantas, Senesnysis futhark, daugiausiai naudotas Germanijoje (dabartinė šiaurės Vokietija, šiaurės Lenkija bei Danija), Skandinavijoje plačiau paplitęs buvo Jaunesnysis futhark, o Futhorc naudotas Anglijoje. Maždaug VIII – X a. atsirado kelios naujos runų variacijos – Daniškasis futhark, Sutrumpintas Skandinavijos futhark ir Bohusleno futhark. Dar po poros šimtmečių, kai Skandinavijos šalys priėmė krikščionybę, buvo sukurtas naujas raštas, lotyniškos abėcėlės bei runų mišinys, vadinamas Lotyniškuoju futhark. Pastarasis kai kuriuose regionuose buvo naudojamas net iki XIX a. vidurio.
Futhark abėcėlę sudaro 24 runos, suskirstytos į tris etus (aettir) po 8 runas. Vėlesnių laikų ir atskirų regionų variantuose atsirado daugiau specifinių simbolių, tačiau pagrindiniai 24 išliko iki XII a., kai runas išstūmė lotyniški rašmenys.
