John Ronald Reuel Tolkien
"The Silmarillion"

London, HarperCollinsPublishers, 1999, 365 p.
George Allen & Unwin (Publishers) Ltd 1977
Viršelis: Dž.R.R.Tolkino paveikslas, 1928

Nežinia, kaip vadinsis kada nors atsirasiantis lietuviškas vertimas. Tad kol kas – tiesiog "Silmarillion". Pagrindinės kūrinio dalies pavadinimas viena iš autoriaus sugalvotų kalbų – "Quenta Silmarillion", "Silmarilių sakmė". Sakmė apie Silmarilius – ugningos dvasios maištininko Feanoro sukurtus brangakmenius. Juose buvo įkalinta anksčiau už Saulę ir Mėnulį buvusi šviesa, jie tapo daugybės mūšių ir žygdarbių tikslu.

Norintieji susipažinti su didžiuoju Dž.R.R.Tolkino epu chronologine aprašytų įvykių tvarka, turėtų pradėti nuo šios knygos (po to sektų "Hobitas" ir "Žiedų Valdovas"). Perskaičiusiam "Žiedų Valdovą" "Silmarillion" suteiks galimybę pažvelgti, kas slypi anapus užuominų, tarsi atsitiktinai paminėtų vardų, baladžių su nelabai aiškiomis pabaigomis ir pradžiomis. Redaktorius ir sudarytojas, autoriaus sūnus Kristoferis Tolkinas pataria: ketinantysis skaityti "turi vaizduotėje atsidurti Trečiojo Amžiaus pabaigoje – Viduržemėje, žvelgdamas atgal". Vienaip ar kitaip, laukia susitikimas su ganėtinai unikalia knyga, kurią lyginti su senaisiais Europos tautų mitais ir epais lengviau nei su kitais XX a. autorių kūriniais. Siužetas, prasidėjęs nuo pasaulio sukūrimo, išsilieja į plačią menamos istorijos upę, aprėpiančią ir pavienių herojų tragedijas, ir kosminio masto katastrofas. Kartu kinta stilius: biblinis, istorinių raštų, romantinis. Tačiau kai kurie stiliaus netolygumai, nevienodas atskirų istorijų išplėtojimas, literatūrinis išbaigtumas atsirado ne dėl meninių paskatų. Autorius tobulino legendas visą gyvenimą, tačiau taip ir nespėjo visko (viso pasaulio!) galutinai sutvarkyti. "Silmarillion" – po jo mirties išleistas rinkinys. Skirtingų epizodų paskutinės redakcijos laikas skiriasi pora dešimčių metų.

Knygoje gausu biblinių ir senųjų europietiškų mitų motyvų, tačiau ji – ne pamėgdžiojimas. Apimanti ne tik senovinį pasaulio suvokimą (o jei žemė dabar apvali, nes suapvalėjo?...). Literatūrine (ir emocine) prasme stipriausia dalis – romantinės legendos. Jų siužetai – dramatiški ir tragiški, veikėjai – tvirtos, herojiškos, bet toli gražu ne tik teigiamos asmenybės. Čia Meilė, įveikusi išskiriančią mirtį ir nemirtingumą pasaulio nelaisvėje; Likimas, nugalėjęs maištingą dvasią; Viltis, tiesiogine prasme nušvitusi virš aukštesnių jėgų užmirštos, nesibaigiančių kovų iškankintos Viduržemės. Tai pasaulis, kuriame priesaika nukreipia istoriją. Giesmė tampa ginklu prieš baisiausią priešą. Kur šviesa, kartą sužibusi, neišblės iki paskutiniųjų "Žiedų Valdovo" pastraipų.

"Silmarillion" – humanistinis, idealizuojantis žmogiškumą kūrinys. Tačiau juk dauguma veikėjų – ne žmonės!? Bet argi reikia aiškinti, kad Tolkino elfai, jo paties žodžiais tariant, atstovauja "meninį, estetinį ir grynąjį mokslinį žmoniškosios prigimties aspektus, pakylėtus į aukštesnį lygmenį, nei iš tikrųjų matoma žmonėse". Be to, fantastiniai personažai padeda atskleisti vaizduojamojo laiko kitoniškumą, nepasiekiamumą. Taip norisi ištarti: negrįžtamumą.

Knyga privaloma visiems, ketinantiems rimtai analizuoti ar versti Tolkino kūrybą. Savaime aišku, prisiekusiems tos kūrybos gerbėjams. Ir nebijantiems tokiais tapti.

Beje, jei "Žiedų Valdovą" laikytume ledkalnio viršūne, tai "Silmarillion" būtų ne pats ledkalnis, o tik mozaika iš keleto dailesnių skeveldrų. Ledkalnis – keliolikos tomų (!) "Viduržemės istorija", atskleidžianti visą autoriaus gyvenimą trukusį menamos tikrovės kūrimą.

Indraja Rómenwen
ankstesnė apžvalgos versija publikuota „Skaityta“ svetainėje, autorių teisės nepažeistos

Aptarti forume

Grįžti prie knygų

Į pagrindinį puslapį