Rohirai, kalbėję prūsiškai
Dž. R. R. Tolkinas ne tik išmanė kalbas, bet ir jas kūrė. Daugybę žavinčių pasakojimų šaknys – lingvistinės: Profesorius siekė pavaizduoti pasaulį, kuriame evoliucionuotų sugalvotosios kalbos. Nė vienas vardas, pavadinimas kūriniuose nėra beprasmis ar atsitiktinis. Vertėjo pareiga – nesunaikinti šio klodo.
Dauguma asmenvardžių ir vietovardžių kilę iš elfų kalbų: kvenjos (Quenya) ir sindų (Sindarin). „Žiedų Valdove” anglų kalba pakeitė Viduržemės žmonių ir hobitų Bendrąją Kalbą - vestroną (Common Speech, Westron). Rohirų kalbą pakeitė senoji anglų kalba, nes rohirų kalba artima vestronui, bet archaiškesnė. Dvarfų vardus, kilusius iš žmonių kalbų, atstoja senoviniai skandinavų vardai. Yra pačios dvarfų kalbos žodžių, orkiškų vardų, Žiedo eilės užrašytos Juodąja Mordoro kalba. Įvairios kilmės žodžius galima sulietuvinti, remiantis originalių formų tarimu. Galima jų nelietuvinti, bet vertimas neatliktų pagrindinės paskirties – neleistų knygų lengvai perskaityti nemokantiems užsienio kalbų. Nebent būtų nurodomas tarimas. Nė viena iš šių galimybių nesiderintų su rašytojo patarimais, išdėstytais Guide to the Names in the Lord of the Rings – „Vardų „Žiedų Valdove“ vadove“. „Vadove“ siūloma į gimtąją kalbą išversti angliškus vardus – ši kalba pakeistų vestroną taip, kaip originale jį pakeitė anglų kalba. Senosios anglų kalbos ir sukurtųjų kalbų žodžiai turėtų likti nepakeisti. Patarimai labiausiai tinka verčiantiesiems į germanų šeimos kalbas. Senosios anglų kalbos žodžiai šalia jų žodžių atrodytų kaip archaiškos giminingos formos – nenutrūktų originale perteikti Viduržemės tautų istoriniai bei kultūriniai ryšiai. Deja, šalia į lietuvių kalbą išverstų „anglams suprantamų“ pavadinimų senoji anglų kalba virstų negiminingos kultūros išraiška.
Galima elgtis bent keturiais būdais:
1. Vardų neversti.
2. Vardus versti pagal „Vadovą“.
3. Anglų kalbą pakeisti lietuvių kalba, jos atžvilgiu archaiškus žodžius – lietuvių kalbos atžvilgiu archaiškomis formomis (galbūt prūsiškomis).
4. Ieškoti kompromiso tarp ankstesnių variantų.
Svarbiausia, kad būtų nenukrypstama nuo pasirinktojo kelio, nebūtų iškraipoma verčiamų žodžių reikšmė, lietuvinamų – tarimas.
Verčiant vienu iš paskutiniųjų trijų būdų, būtina žinoti žodžių kilmę. Elfiški, dvarfiški, orkiški žodžiai niekada neturi būti verčiami. „Vadove“ nurodyta ne visų žodžių kilmė. Gali padėti „Silmarillion“ žodžių rodyklė. Naudinga turėti solidesnius sindų kalbos ir kvenjos žodynus (internete yra daug klaidingų žodžių sąrašų).
Aptarsiu, kokių sunkumų gali kilti, bandant lietuvinti ar versti tam tikrus žodžius.
Elda lituana
Tektų lietuvinti tuos žodžius, kurie nebūtų verčiami. Būtina atspausdinti sulietuvintų žodžių ir autentiškų atitikmenų sąrašus – kitaip skaitytojas praras galimybę dekoduoti pirminę jų reikšmę. Negalima keisti sukurtosiomis kalbomis užrašytų frazių, eilių, kai kurių pavienių žodžių. Jie gali būti išskirti kitokiu šriftu. Negali būti nė minties apie jų rašybos derinimą pagal lietuvių kalbos taisykles. Dž.R.R.Tolkino sukurtosios kalbos turi savo taisykles. Tarimas taptų aiškus, perskaičius „Žiedų Valdovo“ priedą Appendix E. Jo negalima išmesti iš knygos – kaip padaryta dabartiniame leidime.
Sulietuvinto žodžio tarimas turi būti kuo panašesnis į autentiškos formos taisyklingą tarimą, aprašytą Appendix E. Gali prireikti papildomų žinių apie senąją anglų kalbą. (Mūsų svetainėje tarimo paaiškinimus galite rasti čia). Žinome, kaip kai kuriuos žodžius tarė pats rašytojas. Antraeilė ypatybė – grafinė garsų išraiška. Galima siekti ją išsaugoti, kai garso lietuvių kalboje nėra, o originalių derinių „lietuviškas“ tarimas primena tikrąjį. Skirtingų kalbų žodžiuose tokie pat raidžių deriniai gali reikšti skirtingus garsus.
Remiantis Appendix E, C būtų keičiama į K, F žodžio gale – į V, QU – į KV, PH – į F, SH – į Š, TY – į TJ, W – į V. Nūmenoriečių ir orkų KH būtų keičiama į CH, o dvarfų KH, reiškianti kitokį garsą, išliktų nepakeista (kaip ir dvarfų TH). Juodosios Kalbos ir orkų GH nereikia keisti: išlaikytume grafinį bei – iš dalies – fonetinį panašumą. Sindų I žodžio pradžioje ir kvenjos Y būtų keičiamos į J. Dvigubos priebalsės – viengubomis. Rohirų (senosios anglų kalbos) priebalsių tarimas skiriasi nuo nurodytojo Appendix E. F tarp balsių arba tarp balsės ir skardžios priebalsės būtų keičiama į V, SC – į Š. G neretai žymi tokį garsą kaip orkų GH, tačiau šiuo atveju geriau G nekeisti.
Deriniai TH bei (sindų) DH žymi: TH – duslų arba skardų anglų th (dvarfų kalboje – aspiruotą t); DH – skardų anglišką th. Toliau duslus angliškas th žymimas tH, skardus – Th. Dvarfų TH galima nekeisti vardan grafinio ir šiokio tokio fonetinio panašumo. Sindų TH tariamas tH. Rohirų (senosios anglų) kalbos TH tariamas tH žodžio pradžioje, gale, kai dvigubas, prieš duslius priebalsius; Th tarp balsių ar tarp balsio ir skardaus priebalsio. Docentas Lionginas Pažūsis teigia, kad anglų ir senosios anglų kalbų garsai tH, Th keičiami į lietuvių t, d. Rohirų tH siūlyčiau keisti į T, Th – į D; sindų TH – į T, DH – į D. Tiesa, tai kartais trukdytų pastebėti reikšmės skirtumus: thaur reiškia „siaubingas“, taur – „miškas“, galadh – „medis“, galad – „šviesa“. Galima į tai neatsižvelgti arba tokiais išskirtiniais atvejais rašyti TH, DH, ar T’, D’.
Balsių ilgį galima perteikti originalo diakritiniais ženklais arba E, A, O ilgio žymėjimo atsisakyti (šiomis raidėmis lietuviškai užrašomi ir ilgi, ir trumpi garsai), ilgą u (Ú, Û) užrašyti raide ū, ilgą i (Í, Î) – raide Y. Šiuo atveju sindų ir rohirų Y, žyminčią garsą, panašų į vokiečių ü, pageidautina keisti į IU, kvenjos dvibalsį IU – į JU. Pakeitimų grandinės galima išvengti, jei Í, Î nebūtų keičiamos į Y: Gondoro gyventojai sindų Y tarė kaip ilgą i, todėl nepakeistos sindų ir rohirų Y lietuviškas tarimas nebūtų didelė klaida. Trečias būdas –aukoti informaciją ir Í, Î keisti į Y, o balsės Y nekeisti. AW elfiškų žodžių gale keičiamas į AU. Verta įterpti J į dvibalsių nesudarančių balsių, kurių vienas yra I, derinius, ypač žodžio gale (Moria – „Morija“).
Sulietuvintus daiktavardžius turi būti įmanoma linksniuoti, todėl reikia pridėti galūnes ar pakeisti originalias. Galūnes su priešakinės eilės balsėmis (i, e, ė) ar minkštumo ženklu galima dėti prie svetimų kamienų, jei jie baigiasi minkšta priebalse. Jei kamienas baigiasi kieta priebalse, reikia galūnės su užpakalinės eilės balse (a, o, u). Elfų kalbose suminkštėja tik l: tarp e ar i ir priebalsės, arba žodžio gale po e ar i. Vyriškos giminės žodžiai, kurių daugiskaita nesudaroma, pridedant -r, ir nesibaigiantys -el, -il ar -ë, turės vienaskaitos vardininko galūnę -as. Jei toks žodis baigias -el, -il, bus pridedama galūnė -is. Šitokie moteriškos giminės žodžiai atitinkamai turės galūnes -a arba -ė. Vienaskaitos vardininko galūnė -ë gali būti keičiama į -ė (lietuvių kalboje pasitaiko vyrų pavardžių su -ė). Sulietuvinti žodžiai būtų Elvinga, Legolasas, teleras; Aranelis, Earendilis, Idrilė; Elvė, morikvendės. Diskutuojama, ką daryti su kvenjos žodžiais, kurių daugiskaitos vardininkas sudaromas, pridedant -r. Jeigu giminė nėra svarbi, galima sulietuvinti kuo mažiau pakeistą vienaskaitos vardininką: tengva (mot. g.). Kai giminė svarbi, bei žinoma vyriška ir moteriška žodžio formos, galima jas lietuvinti kaip tų giminių žodžius: valė, valas, ainė, ainas. Taip pat siūloma žodžius, įvardijančius abiejų lyčių asmenų grupes, kurių daugiskaita sudaroma su -r, keisti į niekatrosios giminės: vala, daugiskaita – valos.
Sindų kalbos kuopinė daugiskaita (sudaroma su -rim) gali būti keičiama į paprastą lietuvišką daugiskaitą. Paprasta sindų daugiskaita sudaroma kamieno balsių kaitos pagalba. Lietuviškas galūnes reiktų dėti prie vienaskaitos kamieno: Dúnedain – dūnadanai.
Rohirų vyriškos giminės žodžių galūnė -as žymi daugiskaitą, todėl mearas lietuviškai bus „mearai“.
Jei asmenvardis ar vietovardis susideda iš kelių žodžių, lietuviška galūnė būtų dedama prie paskutiniojo.
Apie sulietuvintų žodžių kirčiavimą galite paskaityti čia.
Krepšininkas iš Máišiagalos
Kurie žodžiai bus verčiami, priklauso nuo pasirinktojo vertimo būdo. Bet kuriuo atveju tektų versti ar lietuvinti halfling, dwarf, wizard, elf. Elfų lietuvių tautosakoje nėra, todėl su niekuo jų neturėtume supainioti (germanų pasakų elfai gerokai skiriasi nuo Viduržemės). Wizard pagal žodyną būtų „burtininkas, magas“. Tačiau Tolkinas pabrėžė, kad žodis wizard, giminiškas wise („išmintingas“), yra į anglų kalbą išverstas elfiškas terminas (Istar), neturintis nieko bendro su sorcerer ar magician. Todėl wizard labiau derėtų versti „išminčius“. Dwarf įprastinis vertimas yra „nykštukas, gnomas“. „Gnomas“ netinka, nes ankstyvuosiuose kūriniuose taip vadinami elfai noldos. „Nykštukas“ nepageidautinas, nes Tolkinas pabrėžė dwarves skirtingumą nuo pasakų nykštukų, suteikė žodžiui ypatingą daugiskaitos formą. Atrodo, tinkamo žodžio neturime (kaukai ir panašūs yra per daug „vietiniai“). Siūlau sulietuvinti. Jeigu kalbininkus papiktintų adaptuotas dabartinės anglų kalbos „dvorfas“, galbūt neužkliūtų iš senosios anglų dwarf kilęs „dvarfas“? Halfling vertimas „miškavaikis“ sukurtas vaidmenų žaidimams. „Vardų „žiedų Valdove“ vadove“ parašyta, kad vertime turi būti sandas, kilęs iš žodžio „pusė“. Pusaugis, pusūgis, pusinis, pusinukas?
„Vadovas“ labai naudingas, verčiant asmenvardžius ir vietovardžius. Tačiau pasirinkti visgi nelengva. Nemažai diskutuota apie The Shire vertimą. Tai negali būti „Grafystė“, nes grafų tenai nebuvo. Be to, shires Anglijoje buvo anksčiau, nei counties. Gal tiktų „Sritis“, „Valsčius“, „Apskritis“... Manyčiau, jei žodis nebūtų verčiamas, tiktų sulietuvintas senosios anglų kalbos scīr – „Šyras“. Farthing galėtų būti „Ketvirtis“. Middle-earth – „Viduržemė“, nes earth yra „žemė“, be to, išvengtume painiojimo su Viduržemio jūros regionu. Harrowdale galima versti „Alkaslėnis“, „Švendaubė“, „Šventlomė“.
Pats smagumas – vardai. Baggins visgi netaptų „Krepšininku“, nes pasak „Vadovo“, išversta pavardė turi turėti tą pačią šaknį kaip Bag End vertimas, o pastarasis turėtų šaknį „maiš-“. Galbūt tai būtų Maišo Galas, Maišgalis ar Máišiagala. Kviečiu pareikšti savo argumentuotas nuomones svetainės „Tolkinas tinkle“ forume „Tolkien Lietuva“. Galbūt kartu sukursime darnią sistemą, leisiančią versti Dž.R.R.Tolkino kūrinius taip, kad būtų išsaugota kuo daugiau originalo unikalumo ir nenusižengta lietuvių kalbos taisyklėms.
Paruošė Indraja Rómenwen
Labai dėkinga už idėjas ir jų aptarimą visiems „Tolkien Lietuva” dalyviams, o ypač – Starlin.
2004 05 28