,,Morgoto žiedas”
(‘Morgoth‘s Ring’; 1993m.; J.R.R.Tolkien, redaktorius
Ch.Tolkien)
Viduržemės istorija X tomas (History of Middle-earth Volume 10)
Šioje knygoje – tekstai iš to laikotarpio, kai Dž.R.R.Tolkinas grįžo prie Ardos legendų rinkinio Silmarillion, pabaigęs „Žiedų valdovą“. Ir, suprantama, sudarytojo Kristoferio Tolkino komentarai.
Pirmasis skyrius – „Ainulindalë“. Pora variantų skaičiusiajam knygą „Silmarillion“ labai pažįstami. Tačiau jų tebesiklauso Elfvinė, „Prarastųjų sakmių“ jūrininkas, pasiekęs elfų kraštus. Vienas – netikėtas: Saulė ir Mėnulis atsiranda jau pasaulėkūros pradžioje. Toks modelis plėtojamas ir epizode iš penktojo skyriaus: juk elfai turėjo pakankamai gerai pažinti Saulės sistemą.
Antrasis skyrius – „Amano analai“. Antrasis ir trečiasis skyriai įdomūs norinčiajam išnagrinėti „Silmarillion“ pradžios įvykius. Juose galima rasti datas, intriguojančias detales – tarkim, galutinę eiliuotą Feanoro Priesaikos versiją.
Trečiasis – „Vėlesnioji Quenta Silmarillion“. „Eldų įstatymai ir papročiai“ – svarbus tekstas norintiems tiksliau įsivaizduoti elfus. Šiame skyriuje ima ypač ryškėti filosofinė „Morgoto žiedo“ dedamoji. Valų pokalbiuose iš „Finvės ir Myrijelės istorijos“ šmėsteli itin svarbus elfams klausimas: kas laukia Ardos po Ainų Muzikoje išgiedotos istorijos pabaigos? Elfų – po kiekvieno iš jų tykančios tikrosios mirties Ardos pabaigoje?
Ketvirtasis – „Athrabeth Finrod ah Andreth“, įžymusis elfų karaliaus ir išmintingosios moteriškės pokalbis (su taip pat svarbiais komentarais), reikšmingas ne vienam Tolkino kūrybos gerbėjui ir interpretacijų kūrėjui. Čia plėtojamas minėtasis trečiajame skyriuje iškeltas klausimas. Plėtojimas atskleidžia elfų bei žmonių požiūrių į vieni kitus detales, išryškina Finrodą kaip asmenybę, o desertui pateikia vienintelę žinomą elfo (ne Finrodo) ir žmonių moters meilės istoriją. Samprotavimai pasuka kryptimi, sutapatinančia galimą Ardos ateitį su pasaulio ateitimi pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Ainulindalë – Alfa, Athrabeth – Omega. Tai logiškas Tolkino mitologijos raidos finalas, bet tekstas nėra sausas samprotavimų sąvadas. Finrodo padaryta išvada – džiugus atradimas, Vilties šaltinis. Tikėtina, jog ji – vienas iš svarbesniųjų vingių didžiajame Ardos sakmių siužete ir vienas svarbiausiųjų – dvasiniame, simboliniame jo lygmenyje. Šis epizodas atskleidžia, kaip atsakingai ir su kokia meile rašytojas žiūrėjo į aprašomą pasaulį. Trumpajame „Silmarillion“ ar „Žiedų valdove“ nerasime tokio akivaizdaus artumo krikščionybei, ir tai daro šias istorijas priimtinas visokiausių pasaulėžiūrų skaitytojams. Bet rašytojui jo kuriama Visata privalėjo turėti gebėjimą būti sutapatinta su jo tikruoju pasauliu per pačius esmingiausius taškus.
Penktasis skyrius – „Pertvarkytieji mitai“. Bandymai kurti mitologiją apvaliam pasauliui, pamąstymai apie Amaną, apie orkų prigimtį. Puikus Morgoto ir Saurono asmenybių aprašymas ir palyginimas.
Atitinkamo kūrybos laikotarpio Belerijando legendas galima perskaityti vienuoliktajame „Viduržemės istorijos“ tome.
Paruošė Indraja Rómenwen