Sapnų pilis

Mes pastatysime iš sapno akmenų aukščiausią pilį,
Kad ten gyventų svajos sidabrinės – didelės ir tylios,
Kad ten pernakt languos spindėtų mažos žvaigždės
Ir apšarmoję žolės suptųsi kieme.

Mes su tavim nutiesim iš voratinklių tylos gražiausią tiltą:
Virš upės ir virš miško – baltą, stebuklingą, ilgą
Kad juo šuoliuotų debesys ir ramios mūsų mintys
O apačioj – tekėtų Atmintis.

Sukviesime į pilį tuos, kurie nežino nieko apie Žemę,
Kad vakarais – kai židinys spragsėdamas linksmai kūrenas –
Jiems apie hobitus ir elfus, apie Amžinąją Kovą ilgą,
Profesorius paporintų ramiai.

Apie Viduržemės gimimą ir Silmarilių Amžinąją Šviesą
Apie Senolius Entus, saugančius Nežemiškąją Tiesą
Aidėtų Žodžiai po mirguliuojančiais pilies skliautais...
Ir užsižiebtų besiklausančiųjų akyse.

Ir pasimirštų kasdieniniai rūpesčiai, ir pasimirštų bėdos,
Kas rytą žnaibančios juos ne blogiau
                                   nei šaltas Šiaurės vėjas...

Ten skrisk

Dangumi per mano sapną skrieja paukštis, mažas paukštis.
Paskui lietų, paskui vėją skrieja paukštis, mažas paukštis.
Ieško paukštis kur nutūpti, kur mažus sparnus priglausti,
Kur galėtų pailsėti mažas paukštis, sapno paukštis.

Ten skrisk, kur šilų tyla,
Kur nakties vėsa paslepia spalvas.
Ten skrisk, kur žolėje nuoga
Rytą saulė maudos sidabro rasoje.

Ten skrisk, kur ežero gelmėj
Nardo paskutinė pasakų žuvis.
Ten skrisk, kur stovi pajūry
Vėjų nubučiuota amžina pušis.

Dangumi per mano sapną skrieja paukštis, mažas paukštis.
Paskui lietų, paskui vėją skrieja paukštis, mažas paukštis.
Ieško paukštis kur nutūpti, kur sparnus ramiai priglausti,
Kur galėtų pailsėti mano sapno mažas paukštis.

Ten skrisk, kur šilų tyla,
Kur nakties vėsa paslepia spalvas.
Ten skrisk, kur žolėj nuoga
Rytą saulė maudos sidabro rasoje

Ten skrisk, kur ežero gelmėj
Nardo paskutinė pasakų žuvis.
Ten skrisk, kur stovi pajūry
Vėjų nubučiuota amžina pušis.

Visą dieną lietus

Visą dieną lietus, visą naktį
Piešia lango stikle mano sapną.
Visą dieną lietus, visą naktį
Ir laše kiekvienam – tavo akys.

Upėse lietaus, debesų kalnuos
Man prisisapnuok, man prisisapnuok.
Upėmis lietaus, debesų kalnais
Pas mane ateik, pas mane ateik,

Visą dieną lietus piešia jūrą,
Piešia baltas bures, vėją sūrų.
Visą dieną lietus piešia kopas,
Piešia lango stikle tavo lūpas.

Upėse lietaus, debesų kalnuos
Man prisisapnuok, man prisisapnuok.
Upėmis lietaus, debesų kalnais
Pas mane ateik, pas mane ateik.

Visą dieną lietus, visą naktį...
Visą dieną lietus, visą naktį...
Visą dieną lietus, visą naktį
Ir laše kiekvienam tavo akys...

Pasaulio sukūrimas. Paskutinė serija

Kai Dievas lipdė žmogų – truputis molio liko.
Sparnams užtekę būtų, bet angelai supyko.
„Ir taip sparnuočių gausiai!“ – suriko pats mažiausias.
„Tai ką dabar daryti?“ – Dievulis jų paklausė.

„Manau į galvą tiktų“, – pasakė tyliai vienas.
„Na čia tai tu, brangusis, nupjovei į purienas.
Jei jis pradės galvoti? Mąstyt? Išradinėti?
Kas gali atsitikti – sunku net patikėti.

Išras puoduką, ratą. Paskui, ko gero, VYNĄ.
Ir, jojo prisisiurbęs, kirviu nudobs kaimyną.“
Ilgai visi tylėjo ir suko savo protus...
„Gal suraitykim bobą? Kad bent ko nors bijotų?“

Kaip tarė – taip padarė: nulipdė moteriškę.
...O būt sparnam užtekę...
...Arba protelio biškiui...

Man vienas kelias

Bus teisūs tie, kas sako man: „tau vienas kelias – pragaran.“
Nenoriu rojun, nes tenai nelaksto motociklais angelai.
Plieninio slibino širdis, po ratais kelias kaip tamsi naktis.
Ledinis vėjas pučia į akis - jaučiuosi kaip pati mirtis.

Man – vienas kelias.
Man – vienas kelias.
Man – vienas kelias.
Man vienas kelias – pragaran.

Kas meldžias greičiui – tas supras: kodėl nenoriu rojun aš.
Nenoriu rojun, nes tenai nelaksto motociklais angelai.
Plieninio slibino širdis, po ratais kelias kaip tamsi naktis.
Ledinis vėjas pučia į akis - jaučiuosi kaip pati mirtis.

Man – vienas kelias.
Man – vienas kelias.
Man – vienas kelias..
Man vienas kelias – pragaran.

Ar verta statyti pilis?

Pilis, kur iš tolo atrodė auksinė,
Priėjus arčiau pasirodė pilka.
Ir, rodos, kad tyčia – kažkur savyje
Užgniaužei save ir į purvą sumynei.

Ar verta statyti iš smėlio namus,
Kur niekas negimsta ir niekas nemiršta?
Kur kūdikio juokas į skausmą pavirsta
Ir krinta ant stalo toksai nebylus?

Nei žvakių auksinės šviesos, nei dainų
Iš smėlio statyta pilis neregės.
Tik alkanos varnos ant stogo drebės
Nuo židinio šalto tylių aimanų.

Ar verta statyti iš smėlio pilis,
Kur nieks negyvens: nei karalius, nei vargšas?
Kur spintoj kabės tik statytojo švarkas
Ir aidas tuščiuos kambariuos pasiklys?

Prie vartų nelauks ir auksinės karietos,
Nežvangins sargyba plieniniais šarvais...
Kaip neregio akys juoduoja langai
Ir byra kaip ašaros rudenio lietūs.

Ar verta statyti iš smėlio pilis,
Kad dar negyvenę – į smėlį pavirstų
Ir tyliai sruventų, kaip laikas, tarp pirštų
Kol vėjas lapus tarsi plaukus taršys.

Aš pasiilgstu...

Aš pasiilgstu pokalbių lig ryto.
Aš pasiilgstu: „Labas“, pasiilgstu „Čius“
Aš pasiilgstu „rašalo“ lyg dinamitas:
Šeštadienį už kampo, prieš šokius.

Aš pasiilgstu matematikos ir anglų.
Aš pasiilgstu pertraukų ilgų.
Aš pasiilgstu tuopų lapų, kur pro langą
Į kiną kvietė bėgt iš pamokų.

Aš pasiilgstu žadintuvo ir skambučių,
Pirmūnės, kur sėdėjo prieš mane.
Kreidos aš pasiilgstu. Ryto autobusų,
Mokyklon vežančių šlapia gatve.

Aš pasiilgstu rašomųjų, pasiilgstu suolų.
Peiliu išraižytų juose panų vardų.
Aš pasiilgstu kažkada pelnyto „kuolo“
Ir pirmo dūmo būryje draugų.

Dabar jau neatrodo, kad tai buvo vakar.
Ir net ne užvakar, o „kažkada“.
Jau ir dukra seniai mokyklos nebelanko...
Bet vis dėl to – KAŽKAS PALIKO ČIA...

Didelis pasaulis

Berniukas mažas ant aukšto kalno stovi,
Akim plačiausiom į aukštą dangų žiūri,
Į žalią girią, į krištolinę srovę
Ir į beribę tartum stiklas jūrą.
Berniukas mažas pasaulį mažą savo
Suprasti bando ir viską pamatyti:
Kaip auga medžiai ir kaip skraido mažos bitės,
Kaip po nakties išaušta naujas rytas.

Pasaulis didelis, pasaulis baisiai margas,
Mažam berniukui sunku, sunku suprasti:
Kodėl kas dieną, vos akis pravėrus,
Iš naujo tenka jį atrasti?
Pasaulis didelis, pasaulis baisiai margas,
Mažam berniukui sunku, sunku suprasti:
Kodėl kas dieną, vos akis pravėrus,
Iš naujo tenka jį atrasti?

Maža mergaitė ant aukšto kalno stovi,
Akim plačiausiom į aukštą dangų žiūri,
Į žalią girią, į krištolinę srovę
Ir į beribę tartum stiklas jūrą.
Maža mergaitė pasaulį mažą savo
Suprasti bando ir viską pamatyti:
Kur miega vėjas, kam žydi pievų gėlės
Kodėl rasos lašelis toks mažytis.

Pasaulis didelis, pasaulis baisiai margas,
Mažai mergaitei sunku sunku suprasti:
Kodėl kas dieną, vos akis pravėrus,
Iš naujo tenka jį atrasti?
Pasaulis didelis, pasaulis baisiai margas
Mažai mergaitei sunku, sunku suprasti:
Kodėl kas dieną, vos akis pravėrus,
Iš naujo tenka jį atrasti?
Pasaulis didelis, pasaulis baisiai margas,
Visiems mažyliams sunku, sunku suprasti:
Kodėl kas dieną, vos akis pravėrus,
Iš naujo tenka jį atrasti?
Pasaulis didelis, pasaulis baisiai margas
Visiems mažyliams sunku, sunku suprasti:
Kodėl kas dieną, vos akis pravėrus,
Iš naujo tenka jį atrasti?

Nesakyk nieko...

Kažkas duris užrėmęs laiko
Švininėj rytmečio tyloj.
Iš veidrodžio – atodūsiais, be saiko,
Keliauja kambarin ir dingsta tuoj
Pasenę mano veido bruožai:
Primerktos akys, raukšlės kaktoje.
Neišsakyti, bet (deja) parduoti,
Banalūs žodžiai, buvę galvoje.
Atodūsiai susėda ant palangės,
Kaip kregždės rudenėjant ant laidų,
Ir glosto žvilgsniais rytmetinį dangų,
Belaukiantį už murzinų stiklų.

Savęs ieškojimas

Tai, kas slėgė pečius, – akmenin susigers
Ir nakties tamsoje lyg žaizda atsivers.
Kito namo languos užsidegs žiburys,
Bet prieš tavo akis durys užsidarys.

Vėjas plėšys lapus, parkas juoką sapnuos,
Autobusas tamsia krantine nuvažiuos.
Pro šaligatvio plyšį žolės ranką išties
Varganai peteliškei iš rugpjūčio žvaigždės.

Eisi gatvių urvais ginti smėlio pilies,
Pastatytos juokais viršum liūno akies.
Žodžiai akmeniu kris, akmenin susigers,
Į užvertas duris nykuma pasibels,

Kauks už lango šuva prie sukulto dubens –
Tu ieškosi savęs, kaip Sacharoj vandens.
Tu ieškosi savęs sienų pilkumoje.
Tu ieškosi savęs, o atrasi mane.

***

Rytais, kai pažvelgiu pro savo langą,
Matau medžius, kuriuos atsimenu mažus,
Besikabinančius silpnom šaknim į žemę
Kieme, dar pilname statybų laužo.
Matau juos – augančius kartu su tais,
Kurie juos pasodino, laistė.
Ar jie prisimena rankas ir mano tėvo,
Kaimynų, išėjusių į atmintį kiek per anksti?
Rytais, kai pažvelgiu pro savo langą:
Matau ir juos, besisupančius šakose...