Senas Orkas
Mulkis, Kvėša,
Ėjo kartą
Takeliu.
Ir sutiko
Orkas senas
Kitą orką –
Su kirviu.
Tu kudlotas
Mulki senas,
Tarė tas,
Kur su kirviu.
Mano takas,
Mano miškas
Traukis, kol
Nepervėlu
Mulkis, Kvėša
Ko nesprogo:
Na ir kas,
Kad su kirviu
Mano miškas,
Mano takas –
Aš gudresnis,
Aš einu
Suriaumojęs,
Net baisu,
Vožė antras
Su kirviu
Tik gerai
Nepažiūrėjo,
Ir pušelę
Apgenėjo.
Tai supyko
Su trenksmu
Kirto mostu
Platesniu.
„Apšienavo“
Girios pusę
Ir išsikvėpė
Uždusęs...
Senas Orkas
Pažiūrėjo,
Palinksėjo,
Pralinksmėjo
Ir nuėjo sau
Plačiu,
Kvailio iškirstu
Keliu

***

Kaip tūkstančiai
Griaustinių
Jai per širdį.
Kaip tūkstančiai
Žaibų
Jam per akis,
Kai du,
Lyg atskiri
Žvaigždynai
Būt negali.
O tik kartu –
Kaip Žemė
Ir Dangus.
Ir tik kartu,
Kaip tūkstančiai
Griaustinių.
Ir tūkstančiai
Žaibų...
Nė vieno
Atskirai.
Kaip Žemė
Ir Vanduo,
Kiekvienas
Savo dalį –
Kad taptų
Vėl nedalomi,
Kaip tūkstančiai
Griaustinių
Ir tiek pat
Žaibų.

***

Kai viduriu nakties,
Kai viduriu nakties
Nubilda laiko traukinys
Kažkur tolyn į rytą,
Žmogus prabunda
Vienas kambario erdvėj
Pakeldamas akis
Į langu išplėštą
Rugpjūčio veido lopą,
Kuriam vis plieskias,
Blėsta, krinta
Vėl nauja žvaigždė,
Kaip baltas lapas, kuriame
Taip ir nespėjai
Įrašyt svarbiausio noro.

Kai viduriu nakties,
Kai viduriu nakties
Nubilda laiko traukinys
Kažkur tolyn į rytą,
Žmogus prabunda
Vienas kambario erdvėj
Pakeldamas akis
Į lange boluojantį
Naktinės lempos gaubtą
Ir tiesdamas pirštus
Jungiklio link...
O už užverto lango
Vis plieskias,
Blėsta, krinta
Vėl nauja žvaigždė,
Kaip išverktos
Rugpjūčio akys...
Kurių skaičiuoti
Nebeliko kam,
Kai pamirštas
Svarbiausias noras.

Kai viduriu nakties,
Kai viduriu nakties
Nubilda laiko traukinys
Kažkur tolyn į rytą,
Žmogus nebeprabunda
Vienas kambario erdvėj.
Užmerktos akys mato
Ramią, tuščią sapno erdvę
Be langų...
Kuriuos nėra
Išblyškusio rugpjūčio veido
Su besiplieskiančiom
Ir krintančiom
Naujom žvaigždėm,
Maldaujančiom ištart
Svarbiausią norą.

Kai pelkių dievas pašaukia

I.
Kai jis pakvies
Į trumpą amžinybę,
Migla aptrauks
Akis ir plaukus,
Kai įsilies
Mauruota ramuma
Į šiltą kraują
Ir raudonis blės...
Ir kai akivaras
Praplėš krūtinę,
Drėgme prisodrintas
Bespalves lūpas
Pravers malda
Į pelkių dievą.

II.
Iš nebūties į nebūtį
(Ten pilkos miglos ganosi).
Kaip iš būties į būtį
(Miglos gali pražūti).
Ugnis, Vanduo ir Žemė
(Ten laumės galvas kelia).
Ore ištirpęs nerimas
(O pelkėje gyvenimas).
Į pelkių dievą tiesiasi
(O akys tokios šviesios)
Paskendusios ugnelės
(Ir liepsnos kloja kelią).
Į tolumą, į nesančią,
Priimk mane kaip svečią,
Pro nebūtį į būtį,
Pro skaidrią žodžių liūtį,
Per Vandenį į Žemę,
Per Ugnį į Gyvenimą,
Per žalią pelkių uždangą
Priimk mane
Į trumpą užmarštį.