The shadow rises in the east

Evil armies marching onward
Will shortly start their putrid feast,
But now they still move forward -
The Shadow rises in the east

The City gates no longer gleam,
The sun is clouded by the Beast,
Which now proclaims with fiendish scream:
The Shadow rises in the east

Every soldier who’s inside
From the most mighty to the least
Know that there is no time to hide –
The Shadow rises in the east

The eyes of many, full of worry
Look over to the shady east
To the Enemy, who knows no sorry,
And Shadow rising in the east

...tavęs

Kai sudegę žmonių likimai nusės gatves
Laimės liepsna krūtinėje tavo užges
Tada ateisiu tavęs

Kai pirmosios žvaigždės sužibs danguje
Gal draugas, o gal tik vaiduoklis gatve
Ateis pas tave

Likimai kaip stiklas byrės į šukes
Plonytis siūlelis pakils į žvaigždes
Išskris iš tavęs

Kai priešais matyti niūrus tik dangus
Iš tolo artėja likimas skaudus
Atėjęs tavo jis bus

Skaisti šviesa užlies namus ir gatves
Skausmai tarsi ledas pabirs į šukes
Bet jau be tavęs

Ar?..

Ar nuplaus lietus
Šios žemės vargus?
Ar nuskaidrins akis,
Jei užmerks jas naktis?
Amžinoji tiesa
Ar yra ko verta,
Kai ateina kančia,
Kai draugų nebėra?
Ar žmogus – dar žmogus,
Kai užtemsta dangus?
Kai šviesa ir tamsa
Tampa viena – tada
Ar yra dar viltis
Priešaky, ar mirtis?
Kai ruduo tau širdy
Lapai krenta – girdi?
Mintys skrenda tolyn,
Baimės slenka artyn.
Ar protas padės
Be draugų ir vilties?
Ar draugai atsiras,
Kai po žemėm pakas?
Kas beliks iš manęs,
Jei nepažįstu savęs,
Kai išnyksiu, ar bus
Dar kas nors, kas nežus?
Atminimas menkiausias,
Palikimas mažiausias,
Ar bent kapas skurdžiausias,
Akmenėlis trapiausias –
Kai nudžiūs jau lietus,
Nusigiedrys dangus,
Bet manąsias akis
Bus užmerkus mirtis.

Be pavadinimo

Kaip pirmasis saulės spindulys, išnyrantis virš horizonto ir švelniai glamonėjantis dar miegančią žemę, žadinantis visą gyvastį, pranešantis apie naujos dienos pradžią, tirpdantis rūkus ir šešėlius, o su jais ir keistas, nepaaiškinamas baimes,
šviesiu.

Kaip paukštelis, to spindulio palytėtas, nutviekstas ir pažadintas, kylantis iš savo jaukaus lizdelio medžio lapijos tankmėje ar žolėje į plačiąsias padanges, savo tyru balseliu traukiantis giesmę, sveikinančią ir šlovinančią nuostabią įvairiaspalvę aušrą,
skrisiu.

Kaip debesis, pūkinis, lengvutis, o kartu ir milžiniškas bei slegiantis, baltas, šildomas ir marginamas tekančios saulės spindulių, keliaujantis nežinia kur, o ant žemės ropinėjančioms būtybėms primenantis ir atspindintis viską nuo slapčiausių jų svajonių iki baisiausių košmarų,
plauksiu.

Kaip gėlė ar pasakiškas medis, toks kvapnus ir aromatingas, atgaivinantis, teikiantis pavėsį kūnui, malonumą dvasiai ir įkvėpimą poetams, sušildytas ir pamaitintas rytmetinės saulės šviesos, gręžiantis į ją savo lapus ir šakas, trokštantis semtis jėgų iš begalinių jos syvų,
žydėsiu.

Kaip lietaus lašas, krištolo skaidrumo ir trapumo, vienas iš milijardų tokių pačių lašų, į kurį niekas neatkreipia dėmesio, kuris niekam nėra reikalingas ir nerūpi, net ir tam žemės lopinėliui, žolės stiebeliui ar medžio lapui, ant kurio nusileidžia ir palieka vienintelį, nors ir kaip trumpai liekantį, pėdsaką,
krisiu.

***

Paklausyk.
Girdi?
Ten, tolumoje.
Kaukia.
Vilkas.
Pakėlęs galvą į blyškų Mėnulio veidą, tokį tyrą ir apvalų, spindintį virš viso pasaulio. Staugia, išsakydamas visas savo nelaimes, viltis ir troškimus, sudėdamas juos į žmogaus ausiai nesuprantamą raudą. Bet žmogui jos suprasti ir nereikia – ji skirta Mėnuliui.
Įsiklausyk geriau. Negi negirdi?
Štai antras vilkas atsako pirmajam, prisijungia prie jo su savo vargais ir prašymais.
Jau arčiau kaukia. Jų nematyti, bet negi neužtenka išgirsti šį širdį veriantį balsą, kad suprastum ar bent sąmonės dalele pajustum, kokie nesuvokiami skausmai kankina tokius nuostabius gyvūnus?
Dar arčiau, dar vienas vilkas prisijungė prie šio kone nežemiško choro. Pagalvok – negi koks nors žmogus galėtų išgauti tokį subtilų garsą? Atsakymas juk akivaizdus.
Ir dar arčiau. Štai, ten, ant to kalno. Matai tamsaus dangaus fone dar tamsesnį siluetą? Ten vienas iš jų, jau ketvirtas.
Klausyk – liko tik trys. Pirmasis išsakė savo vargą ir pasitraukė, leido kitiems likimo broliams išreikšti savąjį.
Ir dar vienas nutilo – jau tik dviese staugia.
Tik vienas.
Nutilo ir jis.
Dabar tavo eilė.