***

Išėjęs į lauką, pakeli galvą aukštyn –
Žaliai juodi debesys leidžias vis žemyn.
Tikroji saulė uždengta jau kelis šimtus metų.
Todėl viltį palaiko tik prožektorius 500 watų.
Paranoja užvaldžiusi visų žmonių viltis –
Nepasitikėk niekuo – atsibudus šauna mintis.
Net savo jaunam broliui neatsuk nugaros,
Nes jam gali kilt mintis nepraleist progos.
Miesto pakrašty vilkolakiai kaukia,
Jie išbadėję ir aukų naujų laukia.
Dėl maisto stokos žmonės suėda savo draugus,
Todėl pražūtinga palikt namie ginklus.
Kirvis prie šono – sveikų kepenų garantas,
Vakar jas bandė išlupt underground'o mutantas.
Taip slenka visos dienos, praleidžiamos tamsoj,
Kas vakarą kirba mintis: Ar pabusiu rytoj?

Mylimoji

Ji tokia nuostabi ir graži,
Į nieką kitą nepanaši.
Jos formos mano akį traukia,
Aš glostau ją, už tai atpildas laukia.

Ji – puiki pašnekovė, puiki sugulovė,
O pati geriausia ji yra sugėrovė.
Kai mes su ja abu kartu -
Aš nejaučiu saiko, nematau ribų.

Be jos gyventi aš negaliu,
Nes jai pasaulyje nėra lygių.
Lūpos taria: „Kokia tu gražutė,
Mano mylimoji... alaus bačkutė.“

***

...ir įšokau aš į orkų minią, mosuodamas savo dvirankiu kirviu... ir be perstojo kilo bei leidosi mano kirvis, ir po tris orkus guldžiau sulig kiekvienu kirčiu, taip braudamasis į priekį... o priekyje stovėjo JI... taipogi apsupta orkų, ir mosuodama kirvukais ne blogiau už mane... jos barzda žliaugė prakaitas, o rankos mirko orkų kraujyje... mane vis užpildavo smūgių kruša, tačiau žingsnis po žingsnio artėjau prie jos... staiga jos apsiaustas nukrito žemėn, ir aš išvydau jos raumeningus pečius, išmuštus prakaito lašelių, kurių kiekvienas raumenėlis prisidėjo prie kovos už būvį... dar trys žingsniai ir aš būsiu šalia... ir susitiko mūsų kirviai to paties orko galvoje... ir užplūdo naujos jėgos, susilietus mūsų nugaroms.... ir tęsėsi kova...
...atmenu, dar tą patį vakarą gulėjom kartu, prisprogę alaus ir nebegalėdami pajudėti....

***

„Pavojus,“ – toptelėjo mintis. Staiga jis pajuto nerealiai didelę grėsmę, pakibusią virš jo galvos. Pasileido bėgti. Bėgo neatsigręždamas. Žinojo: atsigręš arba sustos – atsitiks nelaimė. Todėl bėgo, bėgo, bėgo. Visą laiką tik pirmyn. Kauburys. Šuolis. Kliūtis. Apibėgo iš šono. Nė karto nemažindamas greičio, laikėsi tos pačios krypties. Iš šono atsklido ausis plėšantys klyksmai. Siena. Kelio pabaiga. Vienintelis pasirinkimas – apsisukti, nors ir žinojo, kad tai geruoju nesibaigs. Apsisuko. Staiga visą žemę sudrebino galingas smūgis. Nesidairydamas, kiek galėdamas skuodė atgal. Staiga širdį pervėrė pabaigos nuojauta. Pristabdė. Dar vienas smūgis. Dar vienas tarakonas pritrėkštas ant stalo.

Skydas