| | Kalėdos
Už lango kabo paveikslas su žvaigždėm,
Plazda žvakės ir žaidžia šešėliai.
Pasaulio nėra – tik kvepia namais,
Tik kužda ugnis, tik šnabžda šienas.
Bet už lango nuaidi keistas šauksmas:
Gimsta pasaulis ir kviečia pas save.
Stojuos nuo stalo ir veriu duris į žvarbą.
Žengiu tamson – ir namų nebėra.
Širdin skverbiasi šaltis skaistus.
Gimstu antrąkart ties nakties bedugne.
Į mane žvelgia bekraštis
dangus,
Šaukia žvaigždynai ir skamba tamsa.
Geriu tyloje gyvenimą tarsi iš šulinio,
Ir pavirsta šaltas skonis vynu,
Į sižiebia žvaigždė virš bekraščio
pasaulio,
Ir nušvinta žiemos širdis šventumu.
1995-2004 m. | |
|
|
Kilmėtyros
gimimas
Morgotas išvedė porūšį naują,
Sarumanas – beveik suspėjo.
Betgi paveldėjimo mokslui
Ne tik jie pamatus dėjo.
Bandymas buvo menkesnis,
Tačiau – pradėtas garbingai,
Tuomet, kai giraitėje ranką
Meliana padavė Tingolui. |
|
Šeši filmai priešpaskutinę naktį
iki
imunologijos egzamino
Žodžiai krenta ir byra:
'There is no more
to see... '
'Open your eyes!'
'Are you calling me?'
'Total recall – do you remember?
That's where you go,
That's not an adventure.
That's CD4 in cuckoo's nest,
There is no spoon
And there is no rest.'
| |
|
|
Diluting Forbidden Antibody
Unidentified protease
cleaved my mind after the first residue
The conscience was ubiquitinylated
many cycles ago
Post factum I feel as a death domain
To compensate for two of three
Inject me with PKCs
And lymphocytes will soon secrete
These antibodies in my veins.
And when there are enough of these
You can extract them all from me –
I'm not a rabbit, I'm a rat,
And long ago as well as dead,
But one more problem will be left:
You'll have to use expensive way
The isoforms to separate. |
|
Permainymo prasmė
Kai mieles transformuoti tenka
Nesėkmingai jau trečią kartą,
Nenorom tamsios mintys užplūsta
Sunkią galvą lyg kokį kopūstą.
Pajuntu Visatos didybę,
Ž mogaus darbo ir proto menkumą,
Ir burtažodį sušnabžda
tyliai
Š iaudadūšės laisvamaniškos lūpos:
Ilgai kurtą geną prarykit,
Nebijokit laukt nežinioj.
Formalinui atsparumą įgykit,
Dykit termostato tamsoj.
Nors po to jus kolboj kratys,
Ir gliukozę galaktoze keis,
Nors nusuks jus ir sunaikins,
Ne be pėdsako viskas praeis:
Liks dažytam gely brūkšnys,
Liks išblukęs bloto brūkšniukas,
O galbūt – šlovė po mirties:
Apie baltymą mūsų straipsniukas | |
|
|
Requiem vabalui
Vabalėli mano ūsuotas,
Baigės tavo dienos laimingos:
Neišgirsi zyziančio rūko,
Kurs nuo pelkės šįvakar
atslinko.
Nuramins tave eteris – „kaifas“,
Persmeigs kūną ietis plieninė,
Etiketę keverzišką gausi
Ir keliausi vabzdžių kapinynan.
O kai liks tik tamsa ir tyla,
Kai sumigsim trobelėj miškų –
Nekrebždėk man užu
galvos.
Nenueisi niekur jau tu...
|
|
Priesaika
(príesaika sf. (1) J.Jabl, prýsaika (ž.) (1)
1. iškilmingas, tvirtas pasižadėjimas ką vykdyti.
2. scom. sutuoktinis
Lietuvių kalbos žodynas)
Mes vedėme nuotaką vieną.
Ir išėjome pãskui.
Josios lūpos prisilietė
kraujo jūros sūrumo.
Josios skruostai nuraudo
kai pabūgusios bangos
kunkuliavo užvirdamos.
...O išdidusai,
jai akysna težvelgęs,
mus visus jai palikęs...
Kartais ji snausdavo.
Galėjai žiūrėt ir žiūrėti į antakių išlinkį
ir žinot, kad ji tavo. Per amžius.
O kartais nubusdavo
ir švelnūs vokai atverdavo geliantį žvilgsnį.
Prišokusi ragino, kai tenorėjai
laukti sugrįžtančių paukščių.
Ji pakvietė keršyt
ir dėkinga šypsojos nuo buko šakos.
Lyg būtų pavyduliavus.
Po to vis dažniau
per nugarą gainiojo šiurpą.
Įpratom.
Vėliau išsiskirti pabandėva.
O galiausiai tiesiog buvom kartu.
Net tada, vėl pajūryje,
Ji rymojo ir klausės.
Dar laukė.
Tik keistuoliai kalbėjo,
kad visiems bus viskas atleista,
kad galiausiai mes ją paliksim,
ir įžiebsime šviesą,
ir Tamsa neatslinks.
Nebeišgirdom.
| |
|
|
Klonuokit mane,
Kai saulė nurausvins
restrikcijos pleitą.
Klonuokit, kai vakaras
pavers krištolu
butelį skaidrų
Su spiritu.
Rašykite pradmenis,
seką bazėj suradę.
Termociklerio karšty
dauginkit kodą.
Gryninkit ir apkarpykit,
nuspėkite kiekį
ir junkit su tuo, kas nuneš
į naują gyvenimą,
ir bakterijon dėkit.
Dar nebaigtas kelias –
dar reikės atsirinkti,
kas įsistatė
taip kaip norėjot.
(Jei atsibos – nepamiršk:
kovą pabaigs tik mirtis,
taip klasikas rašė).
Tik prašau:
kai pjausit iš gelio,
nesmulkinkit smarkiai
aštriuoju peiliu,
sukurtu pjaustyt
tapetams.
Aš – tiktai genas.
Man skauda...
|
***
Kai numirsiu, norėčiau tapti traukinio dundesiu, sklindančiu toli toli... Garsu, esančiu visai šalia klausančiojo. Jaukiu ir raminančiu šiltą vasaros naktį. Vos vos pasigirstančiu. Ilgai, pamažu artėjančiu ir garsėjančiu. Galiausiai dundančiu, gaudžiančiu ir švilpiančiu taip, lyg traukinys būtų kambaryje. Arba tu būtum traukinyje. Arba būtum
traukinys.
Ir važiuotum, ridentumeisi, pūkštum visu smagumu! Tada – tolstančiu dudenimu. Lėtai, nepastebimai. Vėliau – tikrai nuriedančiu, virstančiu gaudesiu. Keliaujančiu į miegančius, šiltus, ramius miškus. Norėčiau būti garsu, atsklindančiu per ežerus į palapines žmonių, manančių, kad pasislėpė nuo civilizacijos, ausis! Norėčiau tapti traukinio bildesiu šaltą, apsnigtą, žvaigždėm nuspindusią žiemos naktį, tolimu gausmu, pažadinančiu širdyje nenusakomą ilgesį, begalinį troškimą pakilti ir lėkti tolyn, už tokios artimos žinomo pasaulio ribos... Šauksmu į nepažįstamą, juodą, bet tokią tikrą, tyliai žėrinčią ir laisvą begalybę.
2000-2004 m. |
