Iš Valinoro gyvenimo
Apie gyvenimo gėles - Vaikus
Eru Ilūvataras labai mėgo Vaikus*. Valos irgi mėgo Vaikus ir nekantriai laukė jų pasirodymo. Tačiau pribrendus laikui paaiškėjo, jog Vaikai yra ne tik vieni gražūs, o kiti protingi – jie, be viso kito, pasižymėjo daugybe kitų, kur kas ne tokių malonių savybių. Ir kartais net geraširdis Manvė Sūlimas neištvėręs užkopdavo į pačią Tanikvetilės viršūnę ir kreipdavosi į Eru patarimo, ar tikrai valoms nevalia kištis į Vaikų reikalus. O Kūrėjas nerūpestingai juokdavosi ir liepdavo Manvei nesijaudinti, atseit, kas tik benutiktų, visa tai yra “vienumos dalis, visa ko šlovei kurti duoklė”. Ir iš viso, čia gi Vaikai, na, prisidarė sau žaisliukų pavojingų, užsižaidė… Melkoras akmenukus atėmė? Ir teisingai padarė, vis vien būtų dėl jų susipešę.
Tačiau vieną dieną pas Ilūvatarą atvykęs Manvė veido išraiška netikėtai priminė Kūrėjui savo brolį Vienatinio mintyse. Nusilenkęs ar tai iš pagarbos, ar tai idant nuslėptų melkoriškai pašaipią šypsenėlę, kalbą Manvė Sūlimas pradėjo taip:
- Kaip Jūs veikiausiai pasakytumėte, Kūrėjau, Vaikai laiveliais žaidžia, tačiau…
*Ne, tai nėra ta istorija, kur toliau seka frazė: “ypač procesą”. Ana istorija
nėra mano, be to ji pasakojama daugybėje fendomų, o tai reiškia, nepriklauso
nei vienam. Bet aš neteigiu, kad proceso Ilūvataras nemėgo, juolab kad procesas
nėra tai, apie ką galėjo pamanyti “Silmarilijono” neskaičiusieji.
~*~*~
Apie prakeikimus
Vienos garsios porelės sudrumstyta Mandoso menių ramybė taip ir nepanoro tenai sugrįžti. Karai Belerijande ir taip jau kurį laiką nesiliovė, o iš Morgoto atimtas Silmarilis suveikė kaip ant rusenančių malkų šliūkštelėta alyva. Sulig kiekviena diena į Mandosą atkeliaudavo vis daugiau žuvusiųjų vėlių, todėl Namui bei jo parankiniams teko plušėti kiaurą parą** įskaitant ir savaitgalius. Būta net taip, kad nusikamavę majos nebeskyrė kvendės vėlės nuo atano, ir Namas, paleidęs padėjėjus ilsėtis, toliau tvarkėsi pats. Štai tokiais vakarais pasirodydavo Mandoso siaubas - Ugnies Dvasia, Silmarilių kūrėjas - ir pradėdavo erzinti Feanturą:
- Taigi taigi, Namai Mandosai, ir kas ką galop prakeikė?
**o kai dirbi kiaurą parą kasdien, tai jokio skirtumo, kiek joje yra valandų: 12 ar 24.
~*~*~
Truputis profesinio humoro
Sako, kad Valinore Feanoras darželyje augino žirnius: žalius ir geltonus, lygius ir raukšlėtus. Jei kas išreikšdavo per didelį susidomėjimą tokiu neįprastu pomėgiu, Feanoras jį dosniai pavaišindavo virtais žirniais, dėl ko nelaimėlis paskui visą dieną kentėdavo. O po Melkoro išlaisvinimo pasklido gandai, jog Feanoro darželyje ėmė rastis visokių keistų žirnių: stambiomis ankštimis, žirnių, iš kurių galima buvo gaminti miruvorą, ar net prieblandoje švytinčių žirnių. Tačiau tai, be abejo, tėra gandai. Bent jau maja Kurumas, daręs kratą Feanoro namuose po noldų išėjimo, teigia nematęs nieko panašaus.
~*~*~
Apie Melkoro piktadarystes
Pagadino kartą – tiksliau, eilinį kartą – Melkoras Aulei gyvenimą. Buvo vienas metalas: tvirtas, sunkus, gražios išvaizdos ir, kaip visi geri dalykai, retas. Todėl nedažnai Aulė su juo susidurdavo ir ne iš karto pastebėjo, jog laikui bėgant šis metalas yra linkęs virsti kitu bei skleisti keistą švytėjimą. Ištyręs ir apsvarstęs kliaudą, Aulė kreipėsi į pagrindinę visų šviesų bei švytėjimų žinovę Vardą patarimo, bet garbioji vala, deja, niekuo jam padėti nesugebėjo. Užtat atsitiktinai šalia atsidūręs Namas išbalo ir itin reikšmingai patylėjo.
Vizitas ant Tanikvetilio pripildė Aulę ryžto atitaisyti Melkoro Ardai padarytą skriaudą ir tuo pačiu įrodyti Vardai, jog keistas švytėjimas yra dalelės, o ne elektromagnetinės bangos ir jo, o ne jos sritis. Turbūt neverta nei minėti, jog reikšmingas Namo tylėjimas ar pernelyg subtilios užuominos senų seniausia buvo įgrisę visiems Valinoro gyventojams…
Užėjusi kartą į Aulės dirbtuvę palaistyti gėlių Javana ne ypač nustebo suradusi savo prieš kurį laiką dingusi sutuoktinį. Ji ramiai užbaigė laistymą, o likusį vandenį išpylė Aulei ant galvos.
– Žinau, žinau aš tavo darbus, – burbtelėjo Javana, kantriai sulaukusi, kol riksmai pamažu nutilo. – Sėdi čia užsisklendęs ištisus amžius, o paskui pas tamstą vaikų atsiranda. Išeitum geriau į lauką prasivėdinti, Ulmas kaip tik groja lietaus muziką.
Ginčytis su moters archetipu buvo beprasmiška. Lauke lijo kažkokia sentimentalia melodija, nesmarkiai, bet Javanos paruošiamasis dušas nedaug tegelbėjo. Užsukęs už namo, Aulė išvydo, jog jo subtilaus grožio akmenų sodas yra išartas ir nepataisomai sugadintas rožėmis.
Vala
atsiduso ir iškeliavo Viduržemės pusėn. Ir besikeičiantys metalai, ir lietus,
kaip žinia, buvo Melkoro piktų kėslų vaisiai, o reiškia
– ir rožės,
kurios buvo pasėtos, kol jis tyrinėjo metalą ir kurios akivaizdžiai
mėgavosi lietumi. Tad galų gale ir jis, Aulė, turėjo teisę gauti
iš Melkoro piktadarysčių
bent truputį naudos. Viduržemėje turėjo Aulė giliai po žemę pasislėpęs
keliasdešimt žuvusių Javanos medžių ir retkarčiais aplankydavo
savo klodą grožėdamasis,
kaip iš medienos ilgainiui pasidaro kai kas įdomaus bei naudingo…
Apie sudarkytą metalą jis prisiminė negreit, o iki to laiko jau
beveik išnagrinėtas pavyzdis pasimetė. Sako, jog jį buvo nugvelbęs
kažkoks
itin smalsus Javanos
triušis. Bet tai, be abejo, tėra gandai…