Žiedo rinktinė

Frodas nenorėjo tarti šitų žodžių. Išties labai nenorėjo. Tačiau, kaip sakydavo senasis Bilbas, pasivadinai Krepšininku – gaudyk kamuolį. Ir atsistojęs Frodas ryžtingai (bent taip jau jam atrodė) tarė:

– Gerai, aš įmesiu Žiedą, kur reikia, – ir tyliai pridūrė, – tik parodykit prieš mačą, kurioje aikštelės pusėje žais priešininkai.

Elrondas kiek luktelėjo, bet supratęs, kad geresnių pasiūlymų gali laukti dar nors ištisą amžių, nenoriai sutiko:

– Gerai, Frodai Krepšininke. Būsi mūsų vidurio puolėjas. Nesijaudinkit, gerbiamieji, – nuramino jisai jau besiruošiančius protestuoti kitus pasitarimo dalyvius, – su tokiu treneriu, kaip Gandalfas, neturime dėl ko nerimauti.

Gandalfas vogčiomis piktai žvilgtelėjo į Elrondą, tačiau prieštarauti dėl "trenerio" nesiryžo. "Nieko, nieko, – pagalvojo žiniuonis, – Dabar tai aš tikrai ištekinsiu tavo Arveną už Aragorno." Jis atsikosėjo, išdidžiai išsitraukė pergamentą ir užrašė save pirmuoju numeriu, o Frodą – antruoju. Po to, atsistojęs, tarė iškilmingą kalbą:

– Manau, kad visi čia esantys ir patys suvokia, kad šios žaidynės nulems, kas valdys Viduržemę. Todėl į rinktinę imsim tik geriausius. Dalyvavimas žaidynėse yra garbės reikalas, o pergalė atneš laimėtojams šlovę ir pasakiškuosius turtus.

Ties žodžiu "garbės" Aragornas pabudo, ties "šlovę" jo akys sužibėjo ir, vos Gandalfui baigus kalbą, jisai kone ant kelių pradėjo maldauti paimti jį į rinktinę.

Dvarfai neįprastai greitai aptarė sąvokos "pasakiški turtai" variantus ir nutarę, kad bet kokiu atveju nieko nepraranda, išstūmė pirmyn Gimlį, iš kurio vis tiek naudos nei kasykloje, nei kalvėje nebuvo.

Visi posėdyje dalyvavę jaunesni nei trijų tūkstančių metų elfai apstulbo, supratę, kad tokiame garbės reikale dalyvaus net vienas dvarfas ir nė vieno elfo, ir nedelsiant pasiprašė į rinktinę. Elrondas pasidžiaugė, kad tokių salėje atsirado tik vienas, ir tai – Legolasas.

Boromiras netikėjo savo akims.

– Jūs nors kartą matėt, kaip žaidžia Mordoro komanda? – galiausiai neištvėrė jis. – Jie gi net baudos taškų neleidžia ramiai įmesti…

– Boromirai, – pertraukė jį Gandalfas su klastūniška šypsenėle, – taip ir sakytum iš karto, kad irgi nori žaisti.

– Aš?!.. – tačiau nespėjus jam tarti daugiau nei žodžio, jis buvo įrašytas į rinktinės sąrašą.

– Be manęs ponas Frodas nežais, – griežtai pasisakė Semas. – Turim vieną bendrą kontraktą dviems. Ir nei nebandykit prieštarauti.

– O kas prieštarauja? – sumurmėjo Boromiras, supratęs, kad čia jo vis vien niekas neklausys. – Kažkas gi ir kamuoliu turės būti.

– O mes? – kartu paklausė netikėtai iš kažkur išdygę Meris ir Pipinas.

– Jūs? – neištvėrė Elrondas. Tačiau hobitai nė truputėlio nesutriko.

– Taip, mes, – atsakė Meris.

– Būtent, – patvirtino Pipinas.

– Esame tikrai nepakeičiami žaidėjai…

– …daug metų žaidėm Maišiagalos ekipos gynyboje…

– …prasmunkam tarp priešo kojų, jam nei nepastebėjus…

– …nesam praleidę nei vieno įvar… – tačiau čia Meris užlipo Pipinui ant kojos ir sušnibždėjo:

– Nutilk, kvaily! Nori, kad visi suprastų, kad gyvenime nesi krepšinio žaidęs?

– Užteks, užteks, – sustabdė juos Gandalfas, jau rašydamas…

Įtampa salėje pamažu nuslūgo. Semas, suvokęs, į ką įsipainiojo, nutarė pasitarti su Meriu ir Pipinu, ar krepšinio sezonas baigsis iki pavasario sėjos ("nes jei aš laiku pas Senuką negrįšiu, tai geriau iškart į Mordorą emigruoti."). Meris ir Pipinas įtikino jį, kad, ramiakas, viskas bus OK, ir pradėjo planuoti cementovkę, nors visi trys buvo pažįstami nuo vaikystės. Aragornas kažkur dingo – be abejo, niūriai pagalvojo Elrondas, išmovė ieškoti Arvenos. Prisižiūrėjęs į Žiedą, Frodas pradėjo klausinėti Boromiro, kaip profesionalo, apie tritaškius. Prisižiūrėjęs į Žiedą Boromiras kažkodėl pradėjo jam aiškinti apie perdavimus. Legolasas ir Gimlis pradėjo kivirčytis – šiaip, apšilimui. Iš kažkur pasigirdo senovinė elfų krepšinio daina: "Gilthoniel Elbereth, mes laimėsim! Nors vos prieš tris tūkstančius metų…"

Į tokiais nuobodžiais bei nereikšmingais dalykais kaip strategija ir taktika užsiėmusius Gandalfą ir Elrondą niekas nekreipė dėmesio.

– Devyni, Elrondai. Turi man surasti dar du, Glorfindelį, pavyzdžiui.

– Nei balrogo, Gandalfai. Tu žaisi už tris. Be to, "Nazgūlai" irgi visada žaidė devyniese.

– Ir prisižaidė.

– Dėl "Nazgūlų" nesijaudink, jie dar parodys, ko verti.

– Gera priežastis nesijaudinti…

– Verčiau pagalvotum, ką darysim su Aizengardo "Urukhajais".

– O ką čia galvoti? Surengsim jiems draugiškąsias rungtynes su Fangorno ekipa. Seni veteranai, vyrai – mūrai-ąžuolai!

– Beje, – kreipėsi į likusius žaidėjus Gandalfas. – O kaip pavadinsim komandą?

Boromiras atsakė, kad nutarti turi Žiedo metikas. Frodas panorėjo kažko iškilmingo ir senovinio, kaip "Bereno šuolis" ar "Gil-Galado ietis" (pusė elfų apstulbo nuo tokio įžūlumo, o kita pusė vis laukė, ką darys pirmoji). Semas išraudo ir tyliai sumurmėjo: "Rožytė", dėl ko du jauniausi rinktinės nariai vos neužduso nuo kikenimo. Pažadintas Bilbo vienareikšmiškai pasisakė: "Kaput Drakonis" ir vėl užsnūdo. Gimlis išdidžiai ištarė kažką dvarfų kalba. Ką norėjo pasiūlyti Legolasas, niekas taip ir nesužinojo, nes jis liepė Gimliui nesikeikti, ir jiedu vėl susiginčijo, visiškai nebereaguodami į aplinkinius. Gandalfas numojo ranka.

– Užrašysim "Žiedo Brolija", – ir pašoko, nes jam už nugaros Pipinas džiugiai sukliko:

– Taip!

"Nieko baisaus," – nuramino save Elrondas, "košmaras greitai baigsis. Juk jie iškris jau per atrenkamuosius."

Tačiau mes gi žinom, kuo baigėsi…

***

– Mes laimėjom! Aš įmečiau žiedą! Mes laimėjom!

– Jie negirdi jūsų, pone Frodai. Jie ten mušasi prie Vartų.

– Prie… prie kokių dar vartų, Semai? Juk čia – krepšinis.

– Nežinau, pone Frodai. Gal Pipinas bus kažką supainiojęs? O gal jiems svarbiausia – pasimušti… Žiūrėkit, ereliai! Tai gal dar spėsim iki sėjos grįžti, o tai juk pažįstat mano Senuką…

– Greitoji, greitoji! "Nazgūlai", pasitraukit, leiskit praskristi greitajai… Po galais! Sakiau gi nebepriimti iškvietimų iš Gandalfo! Amžinai skambina iš kokio nors mūšio lauko!

Redagavo Indraja Rómenwen

"Komanda" – autorė Aiquen

Žiedo legionieriai

Per beribę bekraštę Rohano krepšinio aikštelę ėjo du. Tai yra, ėjo trys, tačiau trečiojo, Gimlio, visiškai nesimatė aukštoje vešlioje žolėje.
– Matau! – staiga sušuko Aragornas. – Ne veltui “Adidas” kažkada naudojo kaip emblemą lapą iš Lorijeno!
– O kai krepšinį pradėjo žaisti dvorfai, perėjo prie trijų Morijos viršunių logotipo, – patenkintas pridūrė Gimlis, – bet ką tu tuo norėjai pasakyti?
Aragornas išdidžiai pakėlė iš žolės baltą sportbatį.
– Tai neabejotinai priklauso hobitui. Orkas niekada nedėvėtų batų su Lorijeno lapu…
– Aragornai…
– Be to, tai akivaizdžiai ne orkiškas dydis…
– Aragornai.
– Jis nei truputėlio nesmirda…
– Aragornai!
– Yra stebėtinai geros buklės…
– Aragornai!!! – suriaumojo galiausiai Gimlis. – Hobitai neavi batų!
– Tikrai taip, – nuliūdo Aragornas ir sviedė sportbatį į tolį, kiek užteko jėgos. Draugams nespėjus paeiti nė kelių žingsnių, horizonte pasirodė ne itin draugiškai nusiteikusių Rohano raitelių būrys.
– Štai jie, – pikdžiugiškai tarė Eomeras. – Mėtosi čia sportbačiais. Krepšininkai mat atsirado…
– Tai jau tikrai ne polo žaidėjai, – burbtelėjo iš žolės Gimlis.
– Ir kuris gi iš judviejų pilvakalbyste užsiima? – raiteliai nusikvatojo, o įsiutęs Gimlis net pašoko.
– Ramiau, gerbiamieji, – įsiterpė Aragornas. – Taip, tikrai esame krepšininkai. Visi trys, – pridurė jis, sukeldamas naują juoko bangą.
– Na, gerai, – prisijuokęs pratęsė pokalbį Eomeras. – Į “Urūkų” sirgalius tikrai nesate panašūs, tas jau neblogai. Kur žaidžiate?
– Žaidėm už “Žiedo broliją”, – atsakė Aragornas. – Nauja tokia rinktinė, tačiau bent jau aš kaip žaidėjas esu seniai žinomas. Aragornas, Aratorno sūnus, žymiojo Isilduro Sabonio palikuonis.
– Isilduro Sabonio?! – sušuko vienas raitelis. – Kuris pačiam Sauronui akį išdūrė?
– Pirštą sulaužė, – patikslino Aragornas.
– O kuom įrodysi, kad esi palikuonis? – nepatikliai paklausė Eomeras.
– Štai originalūs Isilduro Sabonio marškinėliai, – Aragornas nusivilko apsiaustą ir atsuko Eomerui nugarą su garsiuoju vienuoliktu numeriu.
– O marškinėliai tai didoki, – pastebėjo Eomeras su pagieža.
– Akseleracija, – leptelėjo Aragornas. Legolasas ir Gimlis vos sulaikė juoką, tačiau Eomeras, išgirdęs neaiškų žodį, ėmė žiūrėti į Aragorną pagarbiau.
– Kurgi likusi jūsų rinktinė pasidėjo? O gal pas mus pažaistumėt? Mums praverstų pora… trys patyrę žaidėjai.
– Gal kiek vėliau, – pažadėjo Aragornas. – Šiuo metu ieškom dviejų mūsų žaidėjų, kuriuos buvo pagrobę “Urūkų” sirgaliai.
Eomeras pakišo ranką po šalmu ir pasikasė pakaušį.
– O sirgalius mes kaip tik vakar štai ten, ties šiaurine tribūna, trupučiuką pamokėm. Bet krepšininkų jų tarpe tikrai nesimatė.
– Jie, šiaip, ne visai kaipo krepšininkai…
– Savotiškai įslaptinti krepšininkai…
– Sakyčiau, net puskrepšininkai.
– Nebent itin gerai įslaptinti, – skeptiškai atsiliepė Eomeras. – Paimkite porą žirgų, čia pas mus plotai – o-ho-ho, – užtat apleista viskas. Tiesą sakant, reikia mūsų trenerį taip vadinamą…
Bendražygiai iškeliavo į šiaurę. Eomeras dar ilgai žiūrėjo jiems įkandin ir galiausiai mąsliai tarė:
– Vis gi kažko tai aš nesupratau. Isilduras Sauronui pirštą sulaužė, o Sauroną vienaakiu pravardžiuoja…

Paniurę draugai slankiojo tarp sirgalių paliktų šiukšlių krūvų.
– Šį kartą tai tikrai neklystu! – sušuko Aragornas. – Štai pėdsakai!
– Tai neabejotinai buvo hobitai, – tarė Legolasas, pasišlykštėjęs. – Tik hobitas gali užgerti lembasą koka-kola!
– Reiškia, – Aragorną apėmė azartas, – Hobitai išsilaisvino. Užkando. Po to… po to… o po to jie dingo.
– Ne dingo, o, atsižvelgę į susiklosčiusias aplinkybes bei strateginius tikslus, laikinai pasitraukė.
– Nepatinka man šita tavo mintis, Legolasai. Kažką panašaus sakė ir Gandalfas prieš jam dingstant.
– Tai ne aš.
– Ir ne aš.
– Gandalfai! – bendražygiai džiugiai apsupo savo trenerį.
– Mes manėme, tave diskvalifikavo už muštynes su Balrogu!
– Kaip čia pasakius… Visada pravartu turėti pažįstamų aukštosiose sferose.
– Gandalfai, esu labai kaltas. Frodo ir Semas iškeliavo, Boromirą pašalino, jaunesnieji hobitai dingo…
– Nepergyvenk dėl smulkmenų, o dėl hobitų – ypač.
– Elfas ir dvorfas net nebesipeša.
– Ar ne? O šitai jau gali būti rimčiau. Tiek tos, turim neatidėliotinų reikalų. Ech, kai Eru kurė laiką, jis jo sukūrė užtektinai, tačiau Morgotas kažkur nudžiovė… Privalom keliauti į Edorasą ir padėti vietinei ekipai. Nuo šiol jūs busite Žiedo legionieriai! Pirmyn!

– Pabusk, Teodenai! Tavo ekipa užima paskutinę vietą pogrupyje!
– Gandalfas meluoja kaip visada, mano pone.
– Aš meluoju? O kodėl, sakyk, tada jūsų krepšinio aikštelė tokia apžėlusi?
– Žiū, tikrai, – nustebo Teodenas, pažvelgęs pro langą.
– Tai viso labo tokia taktinė gudrybė, kad priešas neatspėtų… – bandė teisintis Grima.
– Kur gi ne! – neištvėrė Eoviuna. – O Eomerą iš ekipos irgi taktikos sumetymais išmetė? O moterims kodėl uždraudė žaisti? – tačiau Teodenas, giliai susimąstęs, viso to negirdėjo.
– Kur Teodredas? – paklausė jis.
– Teodredas, – Gandalfas mėgavosi, iškeldamas lemiamą argumentą, – pasakė, kad negyvens šalyje, kur nebėra krepšinio.
Stojo mirtina tyla.
– Taigi, – prabilo pagaliau Teodenas, kreipdamasis į Grimą. – Sakei, išvesi mūsų ekipą į pergalę? Sakei, padarysi iš jos Dream Team… Beje, ką tas reiškia?
– Tas reiškia, – nusišaipė Gandalfas, – kad nuo laiptų reikia nuleisti tavo trenerį.
– Galima aš? – Eoviuna paraitojo rankoves, tačiau Grima per tą laiką spėjo dingti.
– Kada kitos rungtynės, Gandalfai?
– Rytoj.
– Po šimts vargų! Nieko mums šiemet nešviečia.
– Jokiu būdu! Tuoj surinksim tokią ekipą… Kam, tu manai, aš čia šiuos legionierius atsitempiau?
– Jei grąžintumėt mane…
– Savaime aišku, Eomerai.
– Ir mane!
– O tu lieki namuose, Eoviuna, kažkas turi ir batų raištelius lyginti. Tarp kitko, moterims vis dar uždrausta žaisti. Kodėl anksčiau aš pats šito nesugalvojau?
– Nesąmonė! Tuoj, tik surasiu savo antrą sportbatį…
Eomeras su Aragornu su palengvėjimu atsiduso. Eoviuna jau buvo besiruošianti kažką jiems atrėžti, tačiau tuo metu Aragornas atsuko jai nugarą, ir ji apstulbo, pamačiusi Isilduro Sabonio marškinėlius.
Legolasas ir Gimlis sinchroniškai atsikosėjo, po to įtartinai nužvelgė vienas kitą.
– Mes tikrai pastaruoju metu per dažnai sutinkam.
– Sakyčiau, nesveikai per dažnai.
– Turim kažką daryti.
– Elfai – orkų giminė!
– Žinai, kas yra žolės ritulys? Dvorfų krepšinis.
– Neveža…
– Jo-o…
– Gal susilažinam, kuris iš mudviejų rytoj daugiau kamuolių įmes?
– O kam? Aš ir taip žinau.
– Aš irgi.
– O nepakeliamas taikios būties lengvume…

Ir išaušo diena. Ir įvyko rungtynės. Ir net ne vienos…

Iš mačo Rohano “Raiteliai” – Izengardo “Urūkai”:
– Du turiu!
– O aš jau kokį tuziną!
– Ką?! Žinoma, lengva tau, mėtai sau tritaškius…

Iš mačo “Fangornas” – “Sarumanas”:
– Padegė! Padegė mūsų žaidėją!
– Pipinai, manau už šitą reiktų skirti baudą.
– Kas yra “bauda”, jaunasis hobite?
– Tuoj sugalvosim… Štai! Kas pataikys Sarumanui į balkoną?
– Aš!
– Aš!

Ir vėl Rohano “Raiteliai” – Izengardo “Urūkai”:
– Įmetė! Įmetė! Maunam iš čia!
– Kas? Mūsiškiai?
– Ne! Orkai! Orthanko ugnį– į– į…

***
Po ilgų ir įtemptų kovų Aragornas, Gimlis, Legolasas, Meris ir Pipinas ilsėjosi tarp Izengardo griuvėsių. Frodo ir Semas klajojo tolimuose kraštuose. Gandalfas Orthanko bokšto papėdėje ginčijosi su Sarumanu. Viduržemės plotmėje visa “Žiedo brolija” vykdė savo įmantrų ir nelengvą žaidimą…
– Hobitai yra siaubinga jėga, – pagarbiai prabilo Eomeras, dairydamasis. Hobitai patenkinti pasipūtė, nutarę kol kas neminėti, kas jiems šiek tiek padėjo keliasdešimt entų.
– Pro šalį! – staiga pašaipiai suriko Gandalfas. Pipinas, demonstruodamas neįtikėtinus krepšininko sugebėjimus, pagavo kažką, kas praskriejo Gandalfui pro šalį.
– Nesipainiok į Išminčių reikalus ir, juo labiau, niekada negaudyk visko, kuo jie mėtosi, – patarė Legolasas.
– Tikra tiesa, – pridūrė Gandalfas, nusileisdamas laiptais ir atimdamas “kažką” iš Pipino. – Bet jei jau sugavai – atiduok. Cha! Sarumanai, atspėk, ką turiu!
Iš bokšto pasigirdo įsiučio klyksmas.
– Atspėjo, – nusikvatojo Gandalfas.
– Kas tai, Gandalfai?
– Ar galiu pažiūrėti?
– Apsieisi, Pipinai. Aragornai… žinai, šiaip šitas daikčiukas priklausė Isildurui… ir dabar lyg tai priklausytų ir tau… bet kol kas palaikysiu jį pas save.
– Be problemų, Gandalfai, tik galima sužinoti, kas tai yra?
Legolasas ir Gimlis, be abejo, būtų susilažinę, kad dabar Pipinas tikrai ras būdą pasigrožėti netikėtai gautu lobiu, ypač po Gandalfo atsakymo. Jeigu tik nors kuris jų manytų kitaip…
– Tai? Ogi paties Feanoro rankų darbo krepšinio kamuolys!

Palikti atsiliepimą forume

Grįžti į Ugnies menę

Į pagrindinį puslapį