Laiškas draugui
Sveikas, mielas drauge,
džiaugiuosi galėdama parašyti jums laišką. Ne vienas sutapimas sąlygojo šią galimybę,
tačiau į smulkmenas nesigilinsiu, idant neapkraučiau jūsų bereikalinga informacija.
Svarbiausia tai, kad galiu netrukdoma skrebenti plunksnakočiu ir papasakoti
jums apie vieną neįtikėtiną nuotykį, kurio liudininku kviečiu tapti ir tamstą.
Taigi – leiskite pakviesti jus į nedidelę ekskursiją po Paryžiaus Operą.
Pradėsime nuo viršaus – taip sakant, nuo pradžių. Štai, pažvelkite, skardinis
stogas ir akmeniniai suoliukai. Prisėskime ant vieno iš jų minutėlei, ir aš
paaiškinsiu jums tą nelemtą nesusipratimą, susijusį su keliomis paskutiniojo
laiško eilutėmis.
(Šioje laiško vietoje esanti pastraipa buvo iškirpta dėl redakcijai žinomų priežasčių. Čia ir toliau tokie sutrumpinimai bus žymimi ženklu (...).)
Ka gi, gal laikas palikti stogą ir tęsti kelionę? Štai čia, prašom, laiptais
žemyn. Dar vieną aukštą... Na štai, galbūt pasivaikščiokime šiuo minkštu raudonu
kilimu ir pasigrožėkime nepakartojama sienų apdaila? Pakeliui užsuksime į penktąją
ložę, ten pakalbėsime apie kiną bei kitus iškilius menus.
Prašyčiau eiti čionai, sėskite į šitą kėdę. Atkreipkite dėmesį į koloną dešinėje
– ji tuščiavidurė. Anot legendos, kolonoje esančiu slaptu praėjimu naudodavosi
velionis Operos Fantomas (mielas vaikinas, jei nekreipsime dėmesio į kelias
jo įvykdytas žmogžudystes, mutacijos sąlygotą nosies nebuvimą bei raudonas
albinosiškas akis, švytinčias tamsoje). Tai jo personalinė ložė, kadaise šičia
sėdėti būtų buvę mažų mažiausiai kvaila – ir pavojinga. Tačiau dabar, kai vargšo
Fantomo nebėra gyvųjų tarpe, manau, esame visiškai saugūs.
Taigi, filmai... Tikiu, garsiojo kino šedevro, vadinamo „(...)“, peržiura suteikė
jums neįsivaizduojamą malonumą. Nors neturėjote galimybės pažiurėti (ir pats
įvertinti) antrosios serijos, drisčiau tvirtinti, jog beveik nieko nepraradote.
Vienintelis vertas dėmesio dalykas – juostoje galima pastebėti subjektą, labai
panašų į garsujį Frodo Baggins.
(...)
Na, penktoji ložė jau atskleidė mums visas savo paslaptis, todėl siūlau eiti
truputį pasivaikštinėti. Galbūt judėkime link didžiųjų vestibiulio laiptų?
Atsargiai, atsargiai... Laipteliai ką tik nublizginti, kiek slidoka. Aišku,
galėtumėte lipti kilimuotąja laiptų dalimi, tačiau tada nesigirdės tokio skardaus,
švaraus ir daugiabalsio žingsnių aido.
Sustokime čia minutėlei, čia, prie šios statulos. Ne, ji niekuo neypatinga,
tačiau is tokio aukščio vestibiulio grindų mozaika atrodo tiesiog žavingai,
ar ne?
Pasinaudodama proga norėčiau pranešti, jog mesjė X kelionė pakibo ant plauko.
Tam tikros priežastys, kurias tikriausiai žinote (tačiau dėl visa ko priminsiu
– madmuazelės Y asmeninio pobūdžio problemos), gali sujaukti visus planus.
Vienintelis įmanomas kelionės laikas – sekančios savaitės penktadienio rytas,
taigi, jei aplinkybės nesikeis, nuolankiai prašyčiau iki trečiadienio vakaro
susisiekti su minėtu asmeniu ir suderinti siuntinio perdavimo smulkmenas.
Nagi, leiskimės žemyn. Galbūt norėtumėte žvilgtelėti į užkulisius ir iš arčiau
apžiūrėti sceną? Štai čia, prašom...
Turbūt pastebėjote – scenos apšvietimui vis dar naudojamos dujos. Apšvietimo
sistema įrengta žemesniame aukšte (galbut užsuksime ir ten) ir yra vadinama
„vargonais“. Tai didžiulė, gremėzdiška dujų vamzdelių konstrukcija, kurios
brėžinius būtų labai įdomu pasklaidyti... Bet ne laikas dabar plepėti apie
techniką, ar ne?
Štai čia, toje vietoje, kur jūs dabar stovite, prieš kelioliką metų paslaptingai
pradingo jaunoji primadona Kristina Daė. Mačiau, jog krūptelėjote. Ne, nereikia
bijoti – žmogus, įvykdęs pagrobimą, seniai ilsisi ramybėje – pasigailėk, Viešpatie,
jo nuodėmingos sielos...
Ak, apsidairykite aplink! Dekoracijos, tiesa, keistokos – kažkuo primena...
(...)
Bet tai netrukdo prisiminti malonių akimirkų, ar ne?
Eime, eime, noriu jums parodyti vieną grimo kambarį. Va ten, kairėn... Dešinėn
prašom... Na va, reikiamos durys. Eime vidun (keista, kodėl jos neužrakintos?).
Tai – buvusi Kristinos drabužinė. Jei teisingai pamenu, už šio dailaus veidrodžio
turėtume rasti šį tą įdomaus. Jei nesunku, gal galėtumėte spustelti aną gėlytę
ant sienos? Taip, taip, teisingai, o dabar ateikite arčiau, tuoj... matote?
Siena pajudėjo... Op! Na, kaip jums patinka? Visiška tamsa, kokia ir privalo
viešpatauti slaptuose tuneliuose. Paėjėkime toliau, priešaky mūsų laukia tikrai
įspūdingi reginiai.
Palaukite minutę, tuoj uždegsiu žibintą... Na va, tvarka. Eime.
Beje, eisime ilgai, todel norėčiau papasakoti dar šį bei tą. Turiu omenyje
(...)
Atsargiai – laiptai. O toliau leisimės žemyn šiuo koridoriumi. Atkreipkite
dėmesį į kairėje trykštantį fontaną. Šiurpu, tiesa? Visiškoje tamsoje čiurlenantis
ledinis vanduo – brr...
(...)
Ar pajutote, kaip atvėso oras.? Žinote, artėjame prie požeminio ežero. Jei
pasiseks, ant kranto rasime valtelę. A, štai ir ji. Atrodo, neprakiuriusi.
Sėskite, o aš pamėginsiu surasti irklus ir tuo pačiu papasakoti jums apie...
(...)
A, štai ir irklai. Laikykitės. Pasistenkite neiškristi is valties – ežeras
labai gilus, o vanduo – ledinis. Turiu pabrėžti, kad tai yra ta pati valtelė,
kuria kadaise plaukiojo Erikas – liesas tamsos padaras švytinčiomis akimis
– toks panašus į amžinatilsį bendrą mudviejų pažįstamą – Golumą. Vienas tamsoje,
pamirštas, nekenčiantis ir tuo pat metu trokštantis šviesos... Netgi pakankamai
gerai pažinodama abu juos, negalėčiau užtikrintai pasakyti, kurio likimas man
atrodo skaudesnis.
Ak, atleiskite, turečiau atsiprašyti už savo verksmingą toną ir paprašyti jūsu
nekreipti dėmesio. Tai tik eilinė netinkamos mėnulio fazės sukelta depresinė
nuotaikų kaita. Oi! Nenorejau jūsų aptaškyti, išties! Ką sakote? O ne, nebetoli,
jau beveik atplaukėme.
Taip, tikrai. Atplaukėme. Lipkite lauk. Atsargiai, slidu. Dabar mudu įeisime
per šias kuklias metalines duris, už kurių kažkada slinko vienišo ir visų užmiršto
muzikos genijaus dienos. Manau, nesupyksite, jei šioje vietoje trumpam stabtelsiu
ir papasakosiu apie įstabaus akmeninio šedevro – Operos Rūmų – architektūrą.
Operos pastatas, kaip žinote, stovi tiesiai virš požeminio ežero. Nepaisant
to, du ar trys aukštai yra žemiau jūros lygio, kitaip tariant – ežero viduryje.
Rūsiai tarsi milžiniškas vamzdis sminga į vandenį, apsaugoti nuo užliejimo
sunkiai įsivaizduojamo storio dvigubų betono sienų. Štai čia, tarp pirmosios
ir antrosios sienos, būstą sau įsirengė vienas iš Operos statytojų, praeityje
garsėjęs kaip geriausias pasaulio iliuzionistas bei pilvakalbys. Taip, tai
Operos Fantomas, dar vadinamas Eriku.
Manau, dabar galime ir užeiti vidun. Atkreipkite dėmesį– apšvietimas – dujinis.
Tuojau patikrinsime, ar jis vis dar veikia... Kaip matau, po šeimininko mirties
čia niekas nebuvo užklydęs. Galbūt jo nerami siela neprieštaraus, jei pasivaišinsime
cheresu iš jo prabangaus baro? Ar jums, mielas drauge, įpilti šlakelį?
Prisėskime ant šių gėlėtu audeklu aptrauktų krėslų ir pratęskime mūsų pokalbį.
Norėčiau trumpai paaiškinti, kodėl jus čia atsivedžiau. Kaip suprantate, esame
giliai po žeme. Iš to išplaukia logiška išvada, jog bet kokie garsai, skambantys
šiame kambaryje, jokiu būdu negali pasiekti paviršiaus ir juo labiau būti išgirsti.
Net jei klyktumėte visu balsu, jus užjustų nebent aklos žuvys ežere.
Ak, kodėl taip keistai į mane žiūrite? Mielas bičiuli, man darosi nejauku...
Manau, eklektiškas kambario interjeras jus veikia neigiamai.
Taigi, kaip sakiau – ideali garso izoliacija. Ar žinote, jog šiame name yra
vargonai? Vargonai, sugroję ne vieną rekviem, o taip pat buvę instrumentu kuriant
taip beveik niekieno ir neišgirstą muzikos šedevrą pavadinimu „Pergalingasis
Don Žuanas“. Manau, pravėrę anas aksomu apkaltas juodmedžio duris, rastųme
pačius vargonus, ant jų gulinčią krūvą natomis išmargintų lapų, o taip pat
ekscentrišką Fantomo miegamąjį – juodu šilku drapiruotą patalpą su karstu po
raudono aksomo baldakimu. Ganėtinai neįprastas skonis, ar pritariate man?
Jei net vargonai bejėgiai pramušti tylos kiautą, skiriantį mus nuo paviršiaus,
kaip manote, mielasis, ar jūsų balsas tai pajėgtų?
Balsas... Šie namai girdėjo ne taip jau daug balsų. Visų pirma, šeimininko
vokalas – galingas, tuo pat metu griausmingas ir švelnus. Drįsčiau netgi teigti
– tobulas balsas. Taip pat kažkada čia skambėjo Kristinos Daė balselis – angeliškų
tonų, nors ir ne toks saldžiai hipnotizuojantis, kaip paties Eriko. Kiti balsai,
deja, nebuvo gražūs. Daugiausia genijaus buveinės sienas drebino priešmirtinės
išprotėjusių kalinių dejonės. Norite, parodysiu Kankinimų kambarį? Labai savotiška
bei įsimintina vieta. Eime, štai čia, va tos durys, šalia langelio sienoje.
Žiurėkite, atidarau... Palaukite, uždegsiu šviesą. Taip taip, akys jus... apgauna.
Ten nėra jokio miško, patikėkite manimi!.. Tik vienas vienintelis metalinis
medis, išdažytas taip, jog atrodytų kaip tikras. Žavinga, ar ne? Visa kita
– tik atspindžių žaismas veidrodinėse sienose (čia jų šešios, turiu omeny –
pati patalpa yra taisyklingo šešiakampio formos). Nebijokite, eikite vidun.
Matote, po medžiu mėtosi virvė? Taip, ji yra svarbiausia. Ji skirta kaliniams,
kurie,
tam tikrą laiką praleidę šiame kambaryje, savo noru pasirenka nutraukti begalines
iliuzijų sukeltas kančias. Atkreipkite dėmesi, kaip meistriskai nupinta virvė.
Žinote, ji iš katės žarnų. Nepaprastai tvirta. Atlaiko nemenką svorį. Jus,
liesas trapus mano drauge, išlaikytų kuo puikiausiai.
Beje, kodėl neatsinešėte čia savo gėrimo? Ak, nesivarginkite, leiskite, aš
jums jį atnešiu. Palaukite minutėlę, aš tuoj pat grįšiu ir pratęsiu pasakojimą
apie neįtikėtinas Kankinimų kambario savybes. Štai, palaikykite mano taurę,
kol atkeliaus jūsiškė.
Oi! Atleiskite, aš netyčia... Aš nežinojau, kad durys taip lengvai užsitrenkia...
Palaukite, tuoj paimsiu jūsų gėrimą ir pamąstysiu, kaip jas atidaryti. Nemalonu,
kad esate užsklęstas viduje – juk ten kiek karštoka, ar ne? Man, tiesą sakant,
netgi vėsu čia, šioje sienos pusėje. Na, ir kaip gi tos durys atsidaro?
Aha, radau. Ar man atidaryti jas? O galbut, mielas drauge, jums visai smagu
tame šiltame neegzistuojančiame tropikų miške? Manau, turėjote pastebėti, jog
dairantis į šalis po kurio laiko visiškai sutrinka orientacija. Atrodo, jog
aplink – tik giria ar parkas. Eilės tvarkingai susodintų tobulų medžių tobulais,
lyg paties Niekelio nutapytais, lapais. O ne, nebandykite eiti tolyn – tik
susigurinsite nosį. Čia tik veidrodžiai, žinote...
Sakote, visgi atidaryti? Kažkodėl šį sykį drįsiu neišpildyti jūsų pageidavimo.
Atleiskite, brangusis, bet negaliu atimti iš jūsų galimybės dar kurį laiką
pasigrožėti mirtinu Eriko sukurtos iliuzijos grožiu. Pravėrusi duris sutrikdyčiau
tobulą veidrodžių lygumą, Vaizdas išsikreiptų ir netektų vientisumo. Man nesinori
to daryti...
Ak, nerėkite taip garsiai. Juk žinote, kaip nekenčiu triukšmo... Ei, juk buvote
paprašytas kalbėti tyliau!
Mielas bičiuli, jei ir toliau taip nemandagiai elgsitės, bijau, kad būsiu priversta
jus palikti.
Kaip jūs drįstate kreiptis į mane tokiais žodžiais?! Storžievis! Viskas. Išeinu.
Palieku jus čia apmąstyti savo nederamo elgesio. Ne, durų neatidarysiu! Viso
gero, mielasis, aš grįšiu kitą savaitę. Atleiskite, anksčiau niekaip negalėsiu
– neatidėliotinais reikalais išvykstu į Norvegiją. Pasistenkite praleisti laiką
prasmingai... Tikiuosi, neprieštarausite, jei išeidama dainuosiu?
Insolent boy!
This slave
of fashion
basking in your
glory!
Ignorant fool!
This brave
young suitor,
sharing in my
triumph!
Angel! I hear you!
Speak –
I listen . . .
stay by my side,
guide me!
Angel, my soul was weak –
forgive me . . .
enter at last,
Master!
Flattering child,
you shall know me,
see why in shadow
I hide!
Look at your face
in the mirror –
I am there
inside!
Angel of Music!
Guide and guardian!
Grant to me your
glory!
Angel of Music!
Hide no longer!
Come to me, strange
angel...