O, Varda, nušvieski savais
spinduliais
Mano sunkią kelionę šios žemės keliais.
Paliesk mano sielą beribe šviesa,
Kad išvysčiau, kur sapnas pavirsta tiesa.
Karaliene pirmųjų dangaus šviesulių,
Kaip išaukštinti tavą galybę galiu?
Mano balsas tylus, pasiklydęs laukuos
Apie tavąją šlovę per amžius giedos
Karaliene laukinių miškų ir aruodų
Aš aukoju gėles tau iš savojo sodo.
Tau lenkiuos lig žolės, ligi žemės šventos-
Neapleiski manęs šio pasaulio varguos.
Palytėk savo delnu auksinius kviečius
Ir palaiminki vaisiais šio sodo medžius.
Mano virpančios lūpos tau padėką taria-
Gyvasties karaliene, šviesi Kementari
Tavosios išminties šaukiuos, o Manve, tėve vėjų.
Užgeso saulė vakaruos ir sutemos užėjo;
Ir mano mintyse tamsu, ir mano siela bijo
Įžiebki mano širdyje žinojimo žariją.
Apšvieski protą ugnimi skaisčiausiaja Anoro
Ir abejones išsklaidyk, o Manve, tėve oro!
Palinkus prie tošinio lopšio...
Ranka, pridengusi akis -
Ar nuo pilkų sidabro bokštų
Jis parkeliaus? Ar jis sugrįš?
Ar šeimininko liūdnas žvilgsnis
Stikliniais pančiais nesuriš?
Ar nuo pilkų sidabro bokštų
Jis parkeliaus? Ar jis sugrįš?
Ar baltos burės neapakins,
Atverdamos naujas duris,
Ar nuo pilkų sidabro bokštų
Jis parkeliaus? Ar jis sugrįš?
Ar šiltas vėjas virš pušyno
Primins, kam plaka jo širdis?
Ar nuo pilkų sidabro bokštų
Jis parkeliaus? Ar jis sugrįš?
Plinkus prie tošinio lopšio...
Ismeigtas žvilgsnis į duris-
Nuo sidabrinių uosto bokštų
Jis parkeliaus. Jisai sugrįš.
Vėl viskas bus kaip paprastai - išeisiu aš,
Išeisi tu - į kitą pusę.
Prie kelio liks tušti namai - tai kas,
Vis tiek ne mūsų.
Po metų tu sugrįši - kitas, kito viduje;
Tas kitas bus žmogus man nematytas.
Namai prie kelio vėl paskęs juoke
Ir žvakių šviesoje. Ir šitaip iki ryto...
Galbūt taškysis vynas. Gal vanduo. Gal niekas
Nieko neišgirs, galbūt kas nors sutrikęs nuskubės pro šalį,
Išgąsdintas keistų garsų ir gurgždančio pernykščio sniego;
O gal tai bus jau kitas namas šalia kelio,
Kur viskas bus ir vėl kaip paprastai - išeisiu aš,
Išeisi tu - į kitą pusę.
Prie kelio liks tušti namai - tai kas,
Vis tiek ne mūsų.
Aš įkvėpiau nakties-
Ir žvaigždės tapo gėlėmis
Beribėj vėjo jūroj-
Atsargiai, nenubaidyk
Tylos, droviai suglaudusios
Sparnus už virpančių pečių.
Tik nesijuok.
Ji miršta.
Tu sėdi
Ant krašto
Nakties,
Ir šviesos,
Begalinės
Šviesos
Kažkur ten,
Žemai.
Jei bandysi
Paliesti
Mažą
Liepsnelę
Atgal
Nesugrįši.
Ir tu tai
Žinai.
Todėl tu
Tik sėdi
Ir lauki
Kažko.
Kažko,
Nors
Jauti-
Viskas
Veltui-
Ir riba
Peržengta,
Ir anapus-
Vanduo,
Medžių
Šakos,
Žolė ir
Asfaltas.
Tėvas
Delnuose - auksiniai rutuliai.
Prisimerkia vertikalūs vyzdžiai -
Paskutiniai saulės spinduliai
Švelniai blėsta. Niekas neužklys čia,
Nesudrums jaukios ramybės niekas -
Oloje vanduo taip skambiai tyška...
Septyni kiaušiniai - jie dar miega,
Bet pabus. Išskleis sparnus virš miško
Septyni auksiniai slibinai...
Tavo žvaigždės seniai suskaičiuotos,
Tavo eilės seniai užrašytos.
Tavo mintys- kitų sugalvotos,
Tavo žodžiai, kitų pasakyti...
Tavo saulė nutvieks visą miestą,
Tavo lietūs subėgs į latakus.
Tavo draugas, arbatos pakviestas,
Pasakys, kad norėtų konjako.
Tavo meilę su knygom palygins-
Pieš tave milijonai mylėjo;
Ir triukšmu tavo tylą išgydys-
Nes kažkas už tave patylėjo.
Tau padės pasiklyst ir sugrįžti-
Alkoholiu atskies tavo kraują-
Ir, priminęs svajas vakarykštes,
Apibendrins- „matai- nieko naujo...“
Trys garsai Padėki man juoktis-
Kai dangus
Pratrūks lietumi
Neleisk mano balsui
Pranykti
Šaltam šnaresy
Padėki man juoktis-
Kavos ir arbatos puodelių
Ir cukraus kristalų
Baltam labirinte
Neleisk pasiklysti
Padėki man juoktis-
Sausumu driežo išnaros
Skruostą nudegink
Kad raukšlėtam delne
Suskambėtų akmuo
Aš kalbėsiu žodžiais mažais-
Jie pabėgs, nulėks kaip ir tu,
Nustraksės Molėtų stogais
Susikibę už rankų po du.
Aš dainuosiu tyliai, tikrai-
Daug tyliau už gyvatės sparnus-
Kaip tuštėja tušti namai,
Kaip į vandenį lyja lietus.
Trumpomis mintimis užgauta
Žalvarinė nakties styga
Tavo gyslas garsu užspaudžia
Ir atleidžia taip pat staiga-
Ir apsivelia lūpos plaukais,
Vilna švelniai akis apraizgo,
Užsitraukia poros pūkais
Ir po kailiu slepiasi žaizdos;
Ir tyliau už gyvatės sparnus
Tu dainuoji kažkam bėdos-
Bruknių žiedlapiais trupa dangus
Nuo Molėtų lig pat Rygos...
Rudens skaidriais pirštais
Palytėtas dangus
Leidžiasi tykiai žemyn,
Aukštyn
Kyla rūko balkšvumo
Rankos-
Tuščios,
Delnais rievėtais
Graibo žvaigždes,
Narplioja vėjus
Mazgais keturnyčiais;
Ieško ryto akys-
Išblukę,
Blakstienų voratinkliais
Gaudančios šviesą-
Randa, neranda, vėl ieško...
Ieško saulės rasa-
Išgaruoti.
Išnykti.
Sustingti
Debesies pilkume,
Lietaus šaltume,
Dangaus tuštume.
Name
Virš šaltinio
Baigia rusenti
Sudrėkus tyla-
Jau ruduo.
Vėl ruduo.
Galų
Gale.
(Šis eilėraštis buvo pripažintas geriausiu 2005-2006
metų forumo kūriniu)
*** |
