,,Po Gluosniu”

viduržemiška literatūrinė RPG

Autoriai/veikėjai: Starlin, Aiquen, Laiqualasse, gilthoniel/Eowiodith, Indraja/Rómenwen, Exon.

Starlin
Starlin įžengė pro tavernos duris, smalsiai dairydamasi. Kiek kartų ji jau keliavo šiuo Anduino krantu per Ithilieną, o smuklės kaip nebūdavo taip nebūdavo! Ir štai pagaliau... kažkas naujo... Starlin pastebėjo prie sienos prikaltą didelę gražią medinę lentą ir susidomėjusi perskaitė:

Taverna ~Po Gluosniu~
Sveikas, keliauninke! Užsuk į mūsų šiltą taverną, išgerk bokalą midaus, pasisveikink ir papasakok savo nuotykius. Lai kelias tau nedulka, lai alus nebūna šiltas! Bet atsimink, kad šioje tavernoje galioja keletas taisyklių:

Perskaičiusi Starlin priėjo prie baro, nusipirko švelnaus midaus bokaliuką ir prisėdo kampe apmąstyti savo šios dienos darbus.

Aiquen
Aiquen buvo jau gerokai pavargusi, kai pamatė tolumoje žybsinčią švieselę. Jau temo, o ji dar nebuvo sugalvojusi, kur nakvos. ,,Puiku. Kur šviesa, ten žmonės... Ar elfai, ar dar kas... Bet kokiu atveju, šilta ir tikriausiai yra alaus". Aišku, tai galėjo būti ir orkų stovyklavietė, bet nuojauta Aiquen šnibždėjo, kad pavojaus nėra. Priėjusi arčiau ji išvydo žemą pastatą plačiomis durimis ir laiko išblukintą iškabą. Buvo jau gerokai per tamsu, kad ji galetų perskaityti, kas ten parašyta, taigi tiesiog pastūmė duris ir įėjo vidun. ,,Aha, smuklė. Taip ir galvojau". Nosį pakuteno keptos mėsos kvapas. Aiquen nurijo seilę ir apsidairė. Patalpa skendėjo jaukioje prieblandoje, kampe mirgėjo židinys; žemi mediniai stalai buvo švariai nuvalyti, ant kiekvieno stovėjo po žvakidę- tačiau nedegė nei viena žvakė. ,,Na aišku, kam veltui švaistyti vašką". Aiquen nuėjo prie baro ir užsisakė keptą kiškį su bulvėmis, o kad nebūtų nuobodu laukti kol smuklininkas atneš maistą, pasiėmė ąsotį alaus. Ir tik tada pastebėjo kažką prie kampinio staliuko. ,,Na va, dabar tai tikrai galima atsipalaiduoti. Kas gali būti geriau, nei šaltas alutis ir gera draugija..." Ji priėjo prie žmogystos kampe ,,Labas. Aš Aiquen, klajojanti muzikantė... Nieko prieš, jei prisėsiu? "

Laiqualasse
Vėlų vakarą... ką čia vakarą, naktį, vienišas raitelis jojo Ithilieno laukais. Bekraščiais, milžiniškais, didingais... ir galvojo tik apie tai, kur greičiau apsistoti nakvynei. ,,Nejaugi ir vėl teks miegoti po atviru dangum, po šimts orkų ir dar vieną balrogą!” riebiai nusikeikė keliauninkas.
Tačiau jam neteko miegoti po atviru dangumi. Jau beveik praradęs viltį, tolumoje jis pamatė šviesą. Elfo akys iškart leido suprasti, jog ten ne laužas ir ne stovyklavietė, o kažkoks namas. Prijojęs arčiau, Laiqualasse pamatė, jog čia užeiga. ,,Užeiga reiškia šilumą, maistą ir šiltą lovą...” sumurmėjo raitelis, šokdamas nuo žirgo. Pririšęs šį prie tvoros baslio, įžengė vidun.
Viduje tvyrojo prieblanda, spingsėjo viena lempelė, kitame kampe ramiai mirguliavo židinio liepsnos. And medinių, švarių stalų stovėjo žvakės. Neuždegtos. Prie židinio buvo ir baras, kurio link ir patraukė naujasis atvykėlis. Ten užsisakė pintą nykštukų elio ir, jį pasiėmęs, atsisuko atgal į smuklę. Greitai atkreipė dėmesį į dvi figūras, sėdinčias prie vieno stalo. Prisiartino prie jų.
- Damos, ar nesupyksit, jei prisijungsiu prie jūsų kompanijos?

Gilthoniel
Vėlų vakarą pravėrusi tavernos duris, Gilthoniel išvydo jaukiai židinio apšviestą salę. Nusipirkusi bokalą giros, pasuko prie besirenkančios linksmos kompanijos ir nusimetusi gobtuvą, dengiantį akis ir auksinius plaukus, tyru kaip upelio čiurlenimas balsu pratarė:
- Tegu žvaigždės Jums šviečia ryškiai! Ar priimsite į savo linksmą draugę ir mane?

Starlin
Starlin krūptelėjo, kai išgirdo į ją kreipiantis naujai atėjusią moterį. Anksčiau čia nieko nebuvo, o dabar, žiū, jau tuoj ir visa smuklė prisipildys - pro duris žengė dar du žmonės. Starlin pakilo nuo kėdės ir linktelėjo:
- Žinoma, prašom prisijungti. Žmonės mane paprastai vadina Starlin, o elfai Ettelie, bet pasirinkit tą vardą, kuris arčiau širdies...
Iškart prisiartinus ir pasisveikinus kitiems dviems, kompanija prisėdo prie staliuko ir gurkšnojo kas ką, nedrįsdami pradėti pokalbio. Iš virtuvės girdėjosi iešmų tarškėjimas. Starlin nusprendė nutraukti nejaukią tylą:
- Aiquen... Regis, toks jūsų vardas?.. Sakėte, kad esate klajojanti muzikantė... Gal pastaruoju metu teko būti Minas Tirite? Senai ten nebuvau, ir naujienos, gautos prieš mėnesį, jau seniai nebešviežios...

Aiquen
Aiquen paėmė nuo suolo ryšulį su savo daiktais ir pakišo po stalu - atlaisvino vietą ką tik atėjusiems. Atsisuko į Starlin.
- Taip, kaip tik iš ten. Deja, nieko naujo negaliu papasakot. Karaliaus Elesaro sveikata kiek šlubuoja, bet tai nieko keisto, vis tik du šimtus devynis metelius jau nugyveno... Ant Baltojo Medžio kažkas pastebėjo vikšrą, ir dabar jau trečia savaitė, kai prie jo budi sargybiniai su graibšteliais ir vaiko drugelius, - Aiquen sukikeno, nusibraukė nuo kaktos nepaklusnią juodą sruogą. - Na, o jei rimtai, nieko naujo. Be to, aš Minas Tirite viešėjau labai trumpai, užsukau tik pernakvoti. Supranti - ar galiu į tamstą kreiptis tu? - sostinėje mano amato brolių nors vežimu vežk - iš pietų, šiaurės, nuo pakrantės... O ir dainuoti man labiau patinka štai tokiose ramiose smuklėse, tokiems pat keliautojams kaip aš pati... - ji trumpam susimastė, gurkštelėjo po truputį drungnėjančio alaus. - Nors žinai, girdėjau šį tą įdomaus. Pasakoja, kad Minas Tirito apylinkiėse iš darželių ėmė dingti atelasas. Kaip žinia, po Karaliaus Elesaro sugrįžimo pasidarė madinga auginti ji gėlynuose, lysvėse po langais ir puoduose ant palangių...
Ji atsisuko į ką tik įėjusį elfą, mostu pakvietė jį prisėsti. Pamojo ir šviesiaplaukei, bet ji, atrodo, nepastebėjo.

Elfhild
Elfhild, aušta tamsių plaukų ir akių mergina iš Edoras, baikščiai įsliūkino į šiltą smuklę, stovėjusią pakelėje. ,,Kiek čia žmonių!" , pagalvojo. Kalba, linksminasi.... Taip norisi prie jų prisijungti, bet miegutis traukia, traukia... Nuo pat ankstyvos aušros keliavo iš gimtojo miesto, pasiųsta senos žynės, liepusios iš tolimų kraštų atgabenti retų žolelių, ir štai atėjo laikas pailsėti.
Nusviedusi savo kelioninį ryšulį į kampą prie durų, priėjo prie plepančios grupelės.
- Sveiki, aš Elfhild,- ištarė mieguistu balsu,- Atvykau iš Rohano ir ieškau vietos nakvynei. Gal žinote, kur rasti laisvą kambarį? Mielai prisijungčiau prie jūsų, bet bijau, kad tepajėgsiu užkąsti vakarienės.

Aiquen
Aiquen galų gale gavo savo ilgai lauktą kepsnį. Dar čirškantis, gausiai pagardintas pipirais ir rozmarinu kiškis gulėjo moliniame dubenyje tarp auksinių apvalių bulvelių... Ji patenkinta atsiduso:
- Na, tikiuosi man atleisite, bet dabar čia esame tik mudu- aš ir mano kepsnys. Aš trumpam pasitrauksiu...
Aiquen pasiėmė dubenį ir atsisėdo prie gretimo staliuko, kad netrukdytų aplinkiniams savo palaimingu čepsėjimu(klaikūs garsai valgant buvo vienintelis bjaurus jos įprotis, už kurį amžinatilsį motulė dažnai duodavo kupron) . Staiga jo pajuto, kad kažkas ją stebi. Pakėlusi galvą, išvydo Elfhild, kuri spoksojo ne į ją, bet į kepsnį.
- Nagi, brangioji, jei esi alkana, eik, užsisakyk štai tokį kiškutį. Tik laukti teks ilgai... O jei tingi laukti, tai pasiimk alaus ir padėk man sudoroti manąjį zuikelį.. Tuo pačiu papasakosi naujienas iš Edoraso... Jei, aišku, tavęs neerzina mano... hm... valgymo maniera. O paskui gal kartu ir padainuosim, jei dar turėsi sveikatos.
Aiquen atsikando dar gabalėlį garuojančios kiškienos, užgėrė putojančiu alum ir valiūkiškai mirktelėjo kaip tik atsisukusiam Laiqualasse.

Gilthoniel
Visą laiką tylėjusi ir stebėjusi kompanionus Gilthoniel pasiteiravo kažkur į tolį užsižiopsojusios Starlin:
- O iš kur atkeliavai tu? Kokie vėjai tave atnešė čia?

Starlin
Starlin išklausė Aiquen naujienas ir palinksėjusi įsistebeilijo į siena ropojančią musę. Iš kontempliacijos ją pažadino naujai atėjusios smuklės lankytojos balsas:
- O iš kur atkeliavai tu? Kokie vėjai tave atnešė čia? - paklausė ji.
- Aš?.. Dabar keliauju iš pajūrio. Prie Anduino žiočių buvau, ten, kur tegu ir savas, bet pilnas svetimų minčių miestas stovi. Kaži, ar Elessaras kada pajėgs išvaryti tas haradiškasias negeroves tenykščiams iš galvų? - atidususi Starlin pamojo tuo metu aplink besisukinėjančiam smuklininkui ir užsisakė traškiosios Gondoro duonelės su sviestu iš Lebannono laukų, tuomet tęsė: - Grįžau palei Anduiną, bet namo neužsuksiu (beje, mano būstas stovi Ithiliene), traukiu tiesiai į Minas Tirithą, kur laukia... Atleisk, mieloji, nepasakysiu, kas laukia. Ir nesupyk, kad mieląja pavadinau - turbūt perėmiau tos muzikantės, - Starlin mostelėjo Aiquen pusėn ir nusišypsojo - kalbėjimo stilių.
Kuriam laikui elfė nutilo. Pro langą netyčia įsmuko mėnesienos spindulėlis ir, jam palietus Starlin galvą, jos plaukai sušvito silpna melsva šviesa. Išraudusi Starlin užsimetė skarą, ir švytėjimas prislopo. Dar pataisius dangalą, šviesos visai nebeliko, o Starlin jautėsi turinti pasiaiškinti:
- Taip būna visada. Plaukai juodi, bet švyti mėlynai. Todėl man tėvai davė vardą... Vardą, kurio jūs nežinote, o aš nenoriu prisiminti, -greitai pabaigė ji ir nutilo. Smuklininko dukra atnešė dar šiltą duonelę, ir Starlin, padažiusi ją į sviestą, atsikando.
- Ar teko kada ragauti Gondoro duonelės... atleiskite, koks jūsų vardas?.. Ir ar galiu jus tujinti?.. Na, paragaukite...

Laiqualasse
Laiqualasse, pastebėjęs Aiquen mirktelėjimą, prabilo, po gana ilgos tylos ir klausymosi:
- Tik jau nemanykite, kad jei aš elfas, tai moku gerai dainuoti, - šyptelėjo. - Tačiau mielai pasiklausysiu jūsų dainavimo, jei teiksitės juo mus visus pamaloninti, - pridūrė, taip pat valiūkiškai mirktelėjo ir nusisukęs toliau gurkšnojo savo elį.

Elfhild
,,Jei jau taip maloniai siūlo, kodėl nepasivaišinti?" - pagalvojo Elfhild, kai prie vieno iš staliukų sėdėjusi žmogysta (tamsoje net nesimatė, elfė ten, ar moteris) iškišo galvą iš už milžiniško kiškio ir prakalbo. O kepsnys kvepėjo taip skaniai, taip skaniai, kad net skrandis pradėjo vartaliotis ir iš alkio gurgti. Kadangi nepažįstamoji nieko nelaukusi vėl sutelkė visą savo dėmesį į maistą, Elfhild nieko nelaukusi nusimetė drėgną apsiaustą ir klestelėjo ant kėdės.
- Labai dėkoju, pasivaišinsiu. šiaip zuikių nevalgau, nes jie labai mieli, tačiau šįkart padarysiu išimtį, - tęsė pokalbį giliai mintyse vildamasi, kad kiškis buvo garbingai sumedžiotas. - Atvykdama mačiau, kad čia pilna miškų, todėl tikiuosi apsistoti ilgėliau. Smuklė atrodo labai jauki, bet niekad apie ją nesu girdėjusi. O kokie tavo planai? - Elfhild nužvelgė pašnekovę nuo galvos iki kojų ir, pastebėjusi iš kišenės styrančią medinę fleitą, apsidžiaugė: - Tu muzikantė? Kaip nuostabu! - šūktelėjo, ir tą pačią sekundę subaubė ant sienos kabėjęs aiškiai elfų darbo laikrodis - išmušė 10.

Gilthoniel
- Ne, dar niekad neragavau Gondoro duonelės... - su susidomėjimu pareiškė Gilthoniel. Atsikandusi niekad neregėto, nuostabaus skonio maisto, ji prisiminė: - Ak, atleiskite, kad neprisistačiau. Aš Gilthoniel, nors kasdien aplinkiniai mane vadina paprasčiau - Eowiodith, kad nesimaišytų su garbiosios valos vardu. Taip prašyčiau į mane ir kreiptis. Ir jeigu leisi man tave tujinti, aš savo ruožtu prašysiu daryti tą patį. - Vienu ypu išrėžusi savo mintis, Gilthoniel arba Eowiodith, susimąstė. Susimąstė apie savo pašnekovės plaukus. Nors visą savo gyvenimą klajoja po Viduržemę, tik trumpai grįžtant į gimtinę, dar niekad negirdėjo tokio keisto dalyko.
Bemąstant jos žvilgsnis nuslydo stalu. Pati nežinodama, iš visos širdies pritarė Elfhild dėl kiškio, juk būtent todėl ji šįvakar nieko ir nevalgė. Nugirdus kelis žodžius ape dainas, jos širdis suvirpėjo - ji taip mėgsta dainas! Eowiodith jau norėjo pasiūlyti visiems kartu padainuoti, kai jos mintis nutraukė laikrodis, aiškiai pažymėjęs dešimtą valandą.

Aiquen
Išgirdusi laikrodžio keliamą triukšmą Aiquen pašoko ir apsidairė.
- Taaaip, pats tikriausias kankinimas garsu!
Ji nusikvatojo, pastebėjusi kad aplinkiniai išsigando ne mažiau už ją - Laiqualasse krūptelėjo taip smarkiai, kad nuo galvos iki kojų apsitaškė eliu, o Starlin skara nuslydo nuo galvos, atidengdama tą keistą, nuostabų švytėjimą. Aiquen pažvelgė į jos plaukus ir- ne be pavydo- atsiduso „Ir kam ji slepia tokį grožį?“ Ir tik tada pastebėjo, kad fleita išslydo iš kišenės. Aiquen susirado ją po stalu ir liūdesio kupinu balsu sumurmėjo:
- O juk žinojau, kad neverta instrumentų kišenėse tampytis... Ne, jūs tik pažiūrėkit - sulūžo, mano mieliausioji Sidabrinė Volungė suskilo kaip sena gelda...
Ji nevalingai šniurkštelėjo nosim. Paskui susirado ryšulį su savo daiktais (gana didelį ) ir ištraukė iš jo kažką, susuktą į apdriskusį apsiaustą. Aiquen nuvyniojo skudurą, po juo buvusią ploną pilką drobę, ir meiliai pažiūrėjo į ryšulyje buvusią pasidabruotą tikrą elfišką liutnią- tėvo dovaną, o ryšulį su likusiais daiktais nuspyrė atgal po stalu- vistiek jame nebuvo nieko vertingo.
Greitai nurijusi paskutinius jau visiškai sušilusio alaus lašus, Aiquen nuėjo prie baro ir pasiėmė dar vieną ąsotį. Norėjo nusipirkti nykštukų elio, kurį taip skania gurkšnojo Laiqualasse, tačiau laiku prisiminė, kuo tai gresia. Ji nejučia šyptelėjo, prisiminusi jo pažadą jokiu būdu nedainuoti- ,,nieko, gražuoliuk, dar iki pusiaunakčio giedosi kaip lakštutė; neteko dar sutikti tokio, kuris paragavęs nykštukų gėralo nepradėtų bent jau niūniuoti”- sukikeno mintyse. Aiquen pastatė ant stalo ąsotį, prisėdo ant kito stalo krašto ir ėmė derinti liutnią, tuo pačiu pratęsdama nutrauktą pokalbį su Elfhild:
- Aš taip pat pirmą kartą matau šitą smuklę. Ithiliene paskutinį kartą lankiausi pernai, bet nieko panašaus nepastebėjau... O smuklė atrodo lyg pastatyta prieš šimtą metų. Na, svarbiausia, kad maistas čia skanus, alus šaltas ir skersvėjai netraukia, ar ne? Žinai, aš irgi ruošiuosi čia užtrukti kiek ilgėliau- vietiniai miškai tiesiog alsuoja poezija, pasisemsiu įkvėpimo. Na, o tu? Kaip tu čia atsidūrei? Malonu vėl matyti kraštietę... Nesakiau dar, kad gimiau Rohane? Mano motušė buvo šlovingojo Hamos dukterėčia, o tai... - Aiquen pakėlė plaukus, kad Elfhild pamatytų jos smailias ausis - ...aš paveldėjau iš tėtuko.

Laiqualasse
Išgirdęs laikrodžio dūžį, Laiqualasse krūptelėjo. Krūptelėjo taip, kad net elis tykštelėjo iš bokalo jam ant veido. ,,Kad tave orkas suvalgytų!” - nusikeikė. - ,,Jau tie mano tautiečiai visko prisigalvoja... Gal šis laikrodis turėjo būti kokia nors ,,dovana" nykštukams?”
Tuo metu Aiquen pasilenkė po stalu paimti nukritusios fleitos ir Laiqualasse pamatė styrančias smailas ausis po jos plaukais. ,,Hmm... pasirodo čia irgi yra mielųjų mano tautiečių” - pagalvojo jis. O Aiquen jau aimanavo, apraudodama savo fleitą, kuri nepataisomai sulūžo. Laiqualasse ištiesė ranką ir tarė:
- Parodykit man tą fleitą... kad ir sulūžusią.
Aiquen neryžtingai padavė instrumento liekanas. Laiqualasse, įdėmiai jas apžiūrėjęs ir pavartęs rankose, pamėginęs sudėlioti ir pamatyti, kaip turėjo atrodyti dar nesulūžusi fleita, šyptelėjo.
- Pasisekė gi jums... Kaip tik turiu labai panašią fleitą su savimi. Ne ne, - greitai pridūrė, - aš ne muzikantas, tiesiog prekiautojas ir karys. Tokios fleitos, kiek žinau, labai retos, todėl, jei tik išeina, jomis prekiauju.
O Aiquen iš savo krepšio pasiėmė kaži kokį ryšulį, iš jo išvyniojo liutnią ir jau, atrodė, ruošėsi dainuoti, bet tik priėjo prie baro ir pasiėmė dar alaus. Grįžusi prie stalo, ėmė derinti liutnią ir pasakoti Elfhid apie save. Laiqualasse nugirdo, kad ji kilusi iš Rohano, o ausis paveldėjo iš tėvo... ,,Rohanas...” - pagalvojo Laiqualasse, prisiminęs daugybę kelionių į tas vietas. Taip pat prisiminė ir kelias viešnages Morajoje, kur jis, priešingai nei kiti elfai, buvo maloniai sutinkamas ir vaišinamas. Ten pirmą kartą ir išgėrė nykštukų elio... nuo to laiko negėrė jokio kito alkoholio, tik šią ,,požemių dovaną". Per daugybę metų jau buvo visiškai spėjęs atprasti nuo svaiginančio šio gėrimo poveikio, nors, tiesa, vis dar neprisiminė, ką tiksliai darė pirmą kartą lankydamasis Morajoje ir išgėręs vos pusę asočio šio gėralo...

Aiquen
Laiquasse paminėjus fleitą Aiquen akys sužibo. Bet greitai džiaugsmą pakeitė nusiminimas- ji neturėjo tiek pinigų, kad įpirktų šį retą ir nuostabų instrumentą... Ji svajingai būkštelėjo per stygas. Tyras garsas tarsi sapnas ištirpo ore. Visi sukluso. Naudodamasi proga, Aiquen giliu ir sodriu balsu užtraukė:

„Šiandien gyvas,
Ryt - atšalęs.
Greitai
Kilsime į kelią.
Greit į kovą,
Greit į šlovę
Arba į kapus...“

Aiquen pastebėjo pritarimo kibirkštėlę Elfhild akyse- ji dainavo seną karo giesmę, sukurtą dar Eorlo Jaunojo laikais. Ji nuoširdžiai tikėjosi, kad daina patiks ir kitiems smuklės lankytojams.

„Šiąnakt dar
Midus putoja;
Ryt drebės
Prieš mūšį kojos.
Šiandien sveikas;
Ryt gal lapės
Kaulus ištampys.

Rauda sesė
Ir motulė,
Kaukia šunys
Prieš mėnulį.
Tegu rauda,
Gal ir Giltinė
Susigraudins.

Palaukėj jau
Renkas varnos-
Koks tamsus
Likimo sparnas.
Nesėkmė viena
Nevaikšto...
O sėkmė- viena.

Dar midučio,
Mielas drauge,
Paklausyk, kaip
Vėtra staugia
Ak, išgerkim,
Užsimirškim,
Rytas dar negreit...“

Aiquen pajuto akyse besikaupiančias ašaras. Kažkodėl niūrios karių dainos sugraudindavo ją labiau, nei elfų meilės sonetai... Ačiū Vienatiniam, kad dainuojant bent jau nedrebėjo balsas. Ji sudrėkino išdžiūvusią gerklę alumi ir atsisėdo.

Elfhild
Elfhild giliai įkvėpė ir išpyškino visą savo gyvenimo istoriją:
- Mano tėvas - Edoraso vartų sargybinis (labai garbingos pareigos), todėl namo grįžta tik trims dienoms per mėnesį. Motina mirė kai dar maža buvau, todėl mane augino toji žynė, kurios pavedimu ir keliauju....
Čia ji susitojo ir sumąstė. Tik kelios dienos praėjo po to, kai paliko jaukų žynės namelį, kuris buvo tapęs mieliausia vieta pasaulyje, o atrodo, kad po svetimus kraštus jau kažin kiek laiko klajoja. Taip besvajojant, iš kitos stalo pusės atsklido malonus liutnios garsas, o prie jo veikia prisijungė švelnus Aiquen balsas. Atpažinus Rohane puikiai žinoma dainą, Elfhild suvirpėjo ir tylomis ėmė niūniuoti kartu.
- Balso neturiu, bet kai daina graži, tiesiog negaliu tylėti, - prakalbo po ilgos tylos, apgaubusios smuklę pasibaigus dainai. Visi smuklės svečiai žiūrėjo į muzikantę. Elfhild pasijuto neapsakomai ištroškusi ir nusliūkino prie baro.

Starlin
- Paprasčiau? Eowiodith? Na, nesakyčiau, kad čia tok paprastas vardas. Bet labai gražus, - nusijuokė Starlin ir vėl atsikando duonelės.
Kol Eowiodith mąstė, Starlin kurį laiką stebėjo kitus smuklės lankytojus, tačiau staiga netikėtai suskambus laikrodžiui krūptelėjo, ir skara nuslinko nuo galvos. Sumišusi Starlin užtraukė užuolaidą, ir mėnesiena išnyko. ,,Va taip. Dabar bent visi nespoksos” Iš tiesų ir nebespoksojo, nes keistuolė Aiquen iš pradžių sudaužė senovinio darbo fleitą, o paskui iš purvinų ryšulių išsitraukė nuostabią liutnią (net nebūtum pagalvojęs, kad ant pečių po atšiaurius kraštus galima tampytis tokį instrumentą) ir ėmė dainuoti kažin kokią rohirišką karo dainą. Starlin su Rohanu mažai ką bendro teturėjo, dažniausiai lankydavosi nebent šalies šiaurėje, o dabartinio valdovo išvis nebuvo mačiusi (gan suprantama, turint omeny, kad paskutinius dvidešimt metų praleido Harade), tačiau daina, kaip mėgsta sakyti Lebanono gyventojai, ,,palietė ir nebepaliko". Norėdama kaip nors atsidėkoti dainininkei už koncertą, Starlin pakilo ir garsiai tarė:
- Balsingoji Aiquen, sakoma, kad tą, kuris nupirks bardui elio, aplankys sėkmė. Gal priimsi iš manęs bokalą kaip padėką už dainą? - tai pasakiusi, ji mostelėjo smuklininko dukteriai, šioji, ją supratusi, nuskubėjo prie statinių, o Starlin tęsė: - Bet bardas, gavęs elio, negali atsisakyti padainuoti dar vieną dainą...

Gilthoniel
Eowiodith ausis pasiekusi graži rohirų dainos melodija užliejo jos protą ir užvaldė mintis. Grįžusi iš slaptingų svajų, persipynusių su prisiminimais pasaulio, ji pastebėjo, kad daina jau senokai pasibaigusi ir visi nusiteikinėja antrajai.
- Tegu Jūsų liutnios stygos niekad nenutrūksta, talentingoji muzikante! Jeigu dabar mus apdovanosite dar kita tokia pat gražia daina, liksiu Jums nuoširdžiausiai dėkinga.

Aiquen
Išgirdusi visus pagyrimus, Aiquen nuraudo. Ji tikrai nesitikėjo tokios reakcijos, tik ne iš santūriosios Starlin ir Eowiodith, kuri atrodė tokia trapi ir...hm... tolima nuo visų karų ir negerovių... Ją pagavo įkvėpimas, dainos tiesiog pačios veržėsi iš širdies... Ir Aiquen dainavo, dainavo nesustodama, pamiršusi alų ir kiškį, kurio jiedvi su Elfhild niekaip nepajėgė įveikti... Ji negirdėjo, kaip laikrodis nubaubė vienuoliktą valandą, nepastebėjo net, ar kas nors klausosi, ar ne. Aiquen paskendo atsiminimuose- savo ir tų, apie kuriuos dainavo... Galų gale paskutinės dainos žodžiai nuslydo nuo lūpų:

„Mano Karaliau, ranką ištieski,
Dangų nubrauki man nuo akių.
Tavojo žvilgsnio ieškau... Ir ieškau...
Tiktai rasotą tylą randu.

Kvapas jazminų, tirštas lyg miegas,
Mantija driekias nuo tavo pečių.
Ranką ištieski, mano Valdove,
Naktį nuvyk, o, Karaliau, meldžiu!

Volungės balsas tamsą nuplauna-
Saulė- karūna ant tavo galvos.
Surenku rasą- ašarų vyną,
Lyg vystantis žiedas lig žemės lenkiuos...“

Aiquen nutilo. Kelias sekundes tvyrojo keista gili tyla.... Ir laikrodis, tarsi pranešdamas pasirodymo pabaigą, užstaugė vidurnaktį. Tarsi pabudusi iš gilaus sapno, Aiquen papurtė galvą. Atsargiai padėjo liutnią ant stalo, kone apgraibomis susirado bokalą jau visiškai šilto elio, ir ilgai, godžiai gėrė. Paskui nužvelgė aplinkinius ir griežtu balsu (kuris jai kainavo nemažai pastangų) pranešė:
- Viskas, dabar kokias tris valandas prašyčiau nereikalauti iš manęs jokių dainų.

Starlin
Starlin sėdėjo apstulbusi. Ji nesitikėjo, kad įprastiniu mandagumu paskatinta Aiquen bus šitokia drauginga ir sudainuos ištisą Rohano dainyną! Koncertas buvo vietoje ir laiku, nes elfė jau seniai nebuvo buvusi šiaurinėse žemėse, tad bet kokios naujienos ar priminimai apie jos gimtuosius kraštus (na, ne visai - gimė ji dar Beleriande, bet dabar jau visą Viduržemę galėjo vadinti savo namais) suvirpindavo jautriausią širdies stygą. Starlin ašarojo drauge su įsijautusia barde, upeliai pliaupė, nors ir slepiami, ir iš kitų lankytojų akių. Pagaliau Aiquen baigė ir pareiškė, kad daugiau nebedainuos.
Starlin pasėdėjo valandėlę smuklę užplūdusioje tyloje. Aplink buvo prieblanda, ant stalų tebedegė keletas žvakigalių. Kiti lankytojai jau knapsėjo, o smuklininko ir jo dukters visai nebesimatė. ,,Keista” - pagalvojo Starlin - ,,Jie turėtų būti visada čia, gal mes kambario ar elio užsinorėsime, be to, saugoti, kad mes ko nepavogtume ar nesugadintume, - kompanija juk gan įtartina, o smuklė nauja... Nauja? Bet išrodo kaip sena. Žinoma, jau dvidešimt metų pro čia nekeliavau, bet šiam pastatui turėtų būti ne mažiau šimto! Esu tikra, kad smuklės čia anksčiau nebuvo... O ta smuklininkaitė - tokia nekalbi...” Į galvą atėjusios mintys Starlin visai išbudino. Ji kepštelėjo snūduriuojančiai Gilthoniel už peties ir sušnabždėjo:
- Ei, mergele keliauninke, sakyk, ar neatrodo tau ši taverna kiek keista?

Laiqualasse
Laiqualasse pamatė vilties, o vėliau nusivylimo žybsnį Aiquen akyse, kai ji išgirdo apie fleitą. ,,Greičiausiai jai labai gaila šitos sulaužytos fleitos”, pagalvojo. - ,,Na, pati kalta.”
Po kelių minučių Aiquen užtraukė kažkokią rohirų karo dainą. Laiqualasse buvo ją girdėjęs keletą kartų viešėdamas Rohane, bet dar niekada negirdėjo tokio puikaus atlikimo. Dažniausiai jam teko panašias dainas girdėti atliekamas gerokai įkaušusių vyriokų kokioje prišnerkštoje smuklėje. ,,Kad aš taip mokėčiau...” - pagalvojo Laiqualasse, bet garsiai minčių neišsakė, o, kaip ir kiti, tylėdamas klausėsi nuostabios melodijos.
Baigusi dainuoti, Aiquen atsigėrė alaus, o Starlin pasisiūlė ją pavaišinti eliu, prašydama dar vienos dainos. Dideliam visų susirinkusių pasitenkinimui, Aiquen sutiko.
Po kelių valandų Aiquen vis dar dainavo, kartais užsigerdama alumi ar eliu. Staiga daina nutilo, ir Aiquen pareiškė:
- Viskas, dabar kokias tris valandas prašyčiau nereikalauti iš manęs jokių dainų.
Pasinaudojęs šia proga, Laiqualasse baigė gerti paskutinius elio lašus ir tarė:
- Manau, kad daug ilgiau neištversiu net ir tokioje linksmoje kompanijoje. Mielai pasilikčiau kiek ilgiau, bet dabar einu miegoti. Ryte turiu vilties išgirsti daugiau jūsų dainų, - pridūrė, kreipdamasis į Aiquen.
Lipdamas laiptais į antrą aukštą, kur jo jau laukė šilti patalai, jis dar pagalvojo: ,,Ar tik ne nykštukų elio Starlin nupirko tai bardei?..”

Elfhild
Smuklininkui atnešus Elfhild užsisakytą elio bokalą, iš už nugaros vėl pasigirdo muzika - Aiquen uždainavo. Elfhild tvirtai suėmė gėrimą, apsisuko kėdėje prie baro ir nukreipė savo skvarbų, bet pavargusį žvilgsnį muzikantės link. Besiklausydama muzikos net nepastebėjo, kaip elis pasibaigė, nejučiomis nuleido bokalą ant baro ir lengvai išsitiesė ant jo, galvą padėdama ant rankų. Akys sulipo ir viską apgaubė šilta tamsa.
Prabudo tik išgirdusi balsus. Pakėlė akis ir išvydo praeinantį Laiqualasse. Kiti irgi buvo subruzdę. Elfhild pažvelgė į laikrodį ir iškart sumojo, kad visą tą laiką miegojo.
- Na ką gi, bent neblogai pailsėjau! - pasakė pati sau rąžydamasi ir žiovaudama.
Stryktelėjo nuo kėdės ir apsižvalgė, norėdama susirasti kažkur nusviestus savo daiktus, tačiau visai netikėtai nuo šalia stovinčio staliuko atsklido elfės šnabždesys:
- Ei, mergele keliauninke, sakyk, ar neatrodo tau ši taverna kiek keista?
Elfhild susimąstė. Išties. Dar eidama čia ji pastebėjo virš namelio, kuriame įsikūrusi smuklė, palinkusį milžinišką ir, atrodo, labai seną gluosnį, kuris lingavo vėjyje ir keistai draugiškai tiesė savo rankas į namo sienas, tarsi norėdamas apkabinti ar paglostyti. ,,Brrr! Ką aš čia kalbu? Gluosniai neturi rankų” - Elfhild pasipurtė, atsikratė keistosios elfės sukeltų antžemiškų minčių ir pasilenkė prie gretimojo staliuko.
- Gerbiama elfe, atleiskit, kad pertraukiu jūsų pokalbį, bet ar nematėte, kur prapuolė smuklininkas ir jo dukros? Jau vėlu ir norėčiau įsikurti kambaryje, tačiau niekur nematau šeimininkų.

Aiquen
Aiquen jau geras penkias minutes krumpliais mandagiai bilsnojo į barą, laukdama pasirodančio smuklininko- ji norėjo paprašyti arbatos. Dainė jautėsi pavargusi, nuo ilgo dainavimo perštėjo gerklę, o nykštukų elis, kuriuo ją pavaišino Starlin, minkštu debesiu aptraukė jos mintis... Bet smuklininkas dingo kaip į vandenį, jo duktė- irgi. Aiquen pabeldė garsiau, paskui šūktelėjo. Jokio atsakymo. Ji nusispjovė į mandagumą, stipriai pastūmė sunkias ąžuolines duris ir įžengė į prikūrentą virtuvę. čia taipogi nebuvo nei gyvos dvasios, tik ant viryklės šnypštė be priežiūros paliktas pustuštis arbatinukas, tyliai tiksėjo ant sienos tarp svogūnų pynių kabantis laikrodis (Aiquen iš visos širdies vylėsi, kad šis buvo normalus). Lubas siekiančiose lentynose tvarkingai išrikiuoti bokalai, žalvarinės taurės, moliniai dubenys ir mažytės pasidabruotos taurelės žibėjo žvakės šviesoje. Virtuvė kaip virtuvė... Tačiau Aiquen pasijuto nejaukiai.
- Ei, ar čia yra kas nors? - tyliai šūktelėjo ji.
Niekas neatsiliepė, tik už sienų girdėjosi keistas šnaresys, lyg viena į kitą trintųsi sausos šakos. Paklususi kažkokiam vidiniam impulsui, ji priėjo prie viryklės ir nukėlė arbatinuką nuo ugnies, pastatė ant stalo... ir krūptelėjusi atšoko- Aiquen galėjo prisiekti, kad senas varinis arbatinukas krustelėjo ir su palengvėjimu atsiduso! Ji papurtė galvą, pasitrynė akis ir vėl pažvelgė į keistąjį indą. Arbatinukas elgėsi taip, kaip ir turi elgtis padorus arbatinukas- ramiai stovėjo ten, kur ir buvo padėtas. „Viskas, einu miegoti. Nereikėjo man to elio gerti...“ Aiquen nuslinko prie durų, dėl visa ko stengdamasi neatsukti nugaros arbatinukui. Ir čia pat atsitrenkė į kėdę, kurios dar prieš akimirką nebuvo. Ir šluota, kuri dabar ramiai rėmėsi į durų staktą, prieš pora minučių stovėjo kampe. Aiquen kaip paklaikusi puolė lauk, pakeliui apversdama iš kažkur išdygusią statinaitę su žirniais. Sėdėjusieji smuklėje su nuostaba pažvelgė į ją. Aiquen jau žiojosi papasakoti ape keistenybes virtuvėje, bet laiku susiprato, kad tai būtų tas pats, kas pasikabinti ant kaklo lentelę su užrašu Aš IŠPROTĖJAU.
- Aš... Aš norėjau...
Staiga Aiquen pastebėjo ant baro puodelį garuojančios liepžiedžių arbatos. Kažkodėl ji buvo tikra, kad niekas nematė, kaip jis ten atsirado.
- Aš arbatos norėjau, o kadangi smuklininkas dingo, tai nuėjau ir pasidariau pati.
Vis dar bandydama suprasti, ką matė, ji pasiėmė arbatą, išsiblaškiusi pamojo jau laiptais belipančiam Laiqalasse. Grįžusi prie stalo pažvelgė į laikrodį- tas vis dar teberodė vidurnaktį. Aiquen sudrebėjo ir įsispoksojo į puodelį, tuo pačiu bandydama nugirsti, apie ką gi kalbasi Starlin, užsimiegojusi Elfhild ir Evit... Eod.. toji šviesiaplaukė sunkiai ištariamu vardu.

Laiqualasse
Laiqualasse, jau lipdamas laiptais, dar paskutinį kartą atsisuko į pagrindinę smuklės patalpą ir pamatė, kaip Aiquen jam mojuoja. Jis iškarto suprato, kad kažkas ne taip - bardė atrodė keistai išsiblaškiusi, tarsi būtų ne šiame pasaulyje. Pats gerai nesuprasdamas kodėl, nusprendė išsiaiškinti, kas gi čia vyksta.
Nusileido atgal į pirmą aukštą. Niekas iš susirinkusių to, atrodo, nepastebėjo. Elfhid snaudė prie baro, Starlin ir Eowitodh tyliai kalbėjosi kampe, Aiquen, prisėdusi prie kito staliuko, gurkšnojo arbatą, o smuklininkas ir jo duktė kažkur prapuolė. Laiqualasse tyliai priėjo prie Aiquen ir prisėdo šalia.
- Atleiskite, gal pasirodysiu nemandagus, - pradėjo, - bet man pasirodė, kad jūs kažkodėl labai sutrikusi. Ar kas nors atsitiko? Gal galėčiau padėti?

Starlin
Į Starlin žodžius netikėtai atsiliepė Elfhild ir paklausė, kur dingo smuklininkas su dukra (tiesa, Starlin nežinojo, ar ten tikrai jo dukra, paprasčiausiai tai buvo jauna augalota panelė, veido bruožais panaši į blyškiaveidį vyriškį, kurį pirmą šioje įtartinoje patalpoje Starlin ir išvydo).
- Neįsivaizduoju. Tačiau, gerbiamoji, esu tikra, kad jūs ne tik to norėjote paklausti... Gal norėtumėte sužinoti, kodėl aš savo pašnekovei pasakiau būtent tokius žodžius? Nemėgstu įtarinėti, nemėgstu apkalbinėti. Bet smuklininkas išties neleistinai pradingo...
Savo prakalbos Starlin nebetęsė, nes visų dėmesį atkreipė netikėtai iš virtuvės išpuolusi Aiquen. Ji atrodė kiek (na, labai) apstulbinta, greit čiupo kažin kokį puodelį, pamojo Laiqualasse ir virpėdama prisėdo netoli jų staliuko. Starlin, nesulaukdama, kol kuri nors iš pašnekovių atsakys, kaip galėdama tyliau šūktelėjo bardei:
- Aiquen, pst, Aiquen, nesėdėk atskirai, ateik pašnekėti... - ir mirktelėjo. Paskui pridūrė Elfhild ir Gilthoniel: - Miego nenoriu, o paspėlioti mėgstu.

Gilthoniel
Geroką laiko tarpą pramiegojusi ir daug ką pražiopsojusi Eowiodith pagaliau prabudo iš savo keistų sapnų ir suprato, kad kažkas iš tikrųjų negerai. Smuklininkas, kaip atrodo, jau seniai buvo prapuolęs ir begėdiškai ilgai negrįžo, o talentingoji muzikantė kažkodėl išsirovė iš virtuvės ir nieko nepaaiškinus, kažkodėl pasišalino prie kito stalo. Eowiodith jau žiojosi pasiklausti Starlin, kas čia iš tikrųjų nutiko, kai toji šūktelėjo Aiquen prieiti.

Aiquen
Aiquen net nepastebėjo priėjusio Laiqualasse, kol šis neprabilo. Kažkodėl, išvydusi jį šalia, ji pasijuto ramiau.
- Net nežinau, kaip paaiškinti. Tikriausiai jūs palaikysite mane beprote... Arba beviltiškai prisigėrusia. Arba ir viena, ir kita. Bet... -Aiquen neišvydo Laiqualasse akyse nei pašaipos, nei susierzinimo, tik nuoširdų norą padėti, taigi nusprendė iškloti visą tiesą. - Bet ši smuklė keistai mane veikia. Visų pirma, laikrodis- jis vis dar teberodo vidurnaktį. Aišku, gal nieko keista, kad senas laikrodis sustoja, tačiau šis, hm, sutapimas man nepatinka. Antra, kaip jau pastebėjai, smuklininkas dingo, beje, palikęs ant viryklės arbatinuką... Ir trečia... Arbatinukas... - Ji giliai įkvėpe ir vienu ypu išpasakojo, kas nutiko virtuvėje. - ... Ir dar tie krebždesiai. Lyg kas nagais sienas draskytų. Štai, ir vėl, girdite?
Aiquen baugščiai apsižvalgė ir pastebėjo, kaip juda Starlin lūpos- ji kažką sakė Aiquen, tačiau žodžius nustelbė vis garsėjantis šnaresys lauke... ir virtuvėje... Nieko nelaukusi, ji čiupo už rankos nieko nespėjusį suprasti Laiqualasse ir nusitempė prie Starlin staliuko.
-Geriausia mums būtų laikytis drauge - pusbalsiu pratarė Aiquen, bandydama atsisėsti taip, kad Elfhild užstotų ją nuo virtuvės. Tik dabar ji pajuto, kad vis dar mėšlungiškai laikosi už Laiqualasse. -Prašau atleisti... Bet man, atrodo, jau visai baisu... - Atsakydama į nustebusius Starlin, Elfhild ir Eowiodith žvilgsnius, ji dar kartą papasakojo, kas dėjosi virtuvėje.

Laiqualasse
Laiqualasse atidžiai išklausė Aiquen pasakojimo. Bebaigdama ji staiga čiupo Laiqualasse už rankos ir nusitempė prie kito staliuko beveik be jokios aiškios priežasties. O ir atsisėdo taip, kad tik nematytų virtuvės durų. Laiqualasse įtariai pažiūrėjo ta kryptimi, tačiau nieko keista nepamatė. Tiesa, medžių šnaresys lauke ir šakų krebždėjimas į sienas tikrai nuteikė nejaukiai... Laiqualasse atsistojo ir tarė:
- Žinot, jūs čia pasėdėkit, o aš nueisiu laukan ir apsidairysiu, gal pamatysiu ką nors įtartino. Be to, nežinau, ar tas smuklininkas prieš dingdamas pasidomėjo mano arkliu.
Priėjęs prie durų, jas atidarė. Į vidų įsiveržė šalto vėjo gūsis ir suriaumojo, ieškodamas, pro kur išlėkti lauk. Nusprendė pasinaudoti židiniu. Kamine pasigirdo dar garsesnis stūgsmas, privertęs visus krūptelėti. Tačiau Laiqualasse išėjo ir uždarė duris, vėjas nurimo, bent jau viduje.
Po kelių minučių pasigirdo garsus trankesys virtuvėje. Aiquen dar labiau susigūžė, kiti irgi neramiai apsidairė. Virtuvės durys atsidarė, o pro jas įėjo Laiqualasse, nešdamasis arklio pavadį.
- Nieko nieko, ten tik vėjas virtuvėje išvartė rakandus, - greitai nuramino, pamatęs siaubo išraiškas visuose veiduose. - Bet blogesnė žinia ta, kad mano arklio nebėra. O kas keisčiausia, tai pavadys vis dar tvarkingai užsegtas. Ir pasagų pėdsakų nesimato... Tiesą sakant, jokių pėdsakų nesimato aplink visą pastatą. - Vėl prisėdęs prie staliuko, dar pridūrė: - Taigi, atrodo kad smuklininkas su savo dukrele, pasiėmę mano arklį ant kupros, kaži kur išskrido... - ir nelinksmai nusijuokė.

Elfhild
Elfhild klestelėjo ant kėdės, taip atverdama susigūžusiai Aiquen vaizdą į praviras virtuvės duris. Pro jas netikėtai įsiveržė Laiqualasse, rankoje laikydamas arklio pavadį. Elfhild iškart sumojo, kas nutiko ir neklausydama Laiqualasse pasakojimo apsižvalgė. Smuklėje buvo gerokai tamsiau, negu tada, kai ji atėjo. Daugiau nei pusė žvakių jau buvo sudegusios ir daugiausia šviesos teikė žibalinė lempa, kabanti palubėje. Nuo kėdžių ir stalų krito tamsūs ilgi šešėliai.
- Einu paieškoti žvakių - burbtelėjo ir pakilo nuo kėdės.
Užėjusi už baro, atidarė vienos spintelės dureles, tačiau apstulbo pamačiusi, kad ten tuščia ir apdulkėję, be to, sklido keistas kvapas. Kitoje spintelėje rado puodelių bei bokalų. Dar kitoje - daugybę dėžučių su įvairiomis žolelėmis arbatai. Galų gale patikrino viršutinę spintelę, ir čia aptiko dvi storas purvinai geltonas žvakes.
- Mmmm, tikras bičių vaškas! - sušuko užuodusi malonų aromatą. Čiupo vieną žvakę (,,kitą pasiliksim ateičiai - jeigu kas”) ir apsisuko eiti atgal, tačiau čia jos žvilgsnis užkliuvo už prie sienos šalia virtuvės durų prikalto seno apdegusio pergamento. Uždegusi žvakę, pakėlė ją ir apšvietė juodai rašytą tekstą.

Toliau sekė daugybė priešgaisrinių taisyklių, ir Elfhild jau norėjo grįžti atgal, tačiau štai ką perskaitė toliau:

- Ką gi tai galėtų reikšti? - Elfhild sušuko ir visi susirinko aplink pergamentą. - Rašo maloniai, tačiau tikrai nepadrąsina...

Starlin
Elfhild atrastos taisyklės privertė visus krūptelėti - juk jie ir darė būtent tuos uždraustus dalykus!
- Galėjo ir anksčiau perspėti - niauriai pratarė Starlin. - Visoj Viduržemėj dar neteko matyti vaiduoklių... nuo to