| Šalis: JAV |
Įspūdžiai „Hobito“ dailininkų stilius nepaprastai tinka niūriausiajai epo daliai. Tamsus, uolėtas, kartais tarsi pragariškos ugnies raudonio užlietas Mordoro kraštovaizdis – idealus fonas ne ką šviesesnės veikėjų psichologinės ir psichinės būsenos analizei. Jai ne mažiau svarbi ir muzika. Raminančios, tačiau nelinksminančios dainelės lydi jaukių namų prisiminimus, niekaip nenumirštančios vilties iššauktas vizijas, sapnus, kuriuose taip lengva atlikti tai, ką padaryti būtina, tai, nuo ko priklauso pasaulio ateitis. šiurpinantys chorai išreiškia Žiedo galią, jos gundymuose slypintį pavojų. Nors filmas – tik trečdalio knygos ekranizacija, jis leidžia pažvelgti į visa, kas svarbiausia pagrindinių veikėjų hobitų gyvenime, kitaip sakant, daugelio gyvenime. Knygai ištikima gana tragiška antrosios siužetinės linijos nuotaika (nors pats siužetas – ne visada). Filmas pakankamai niūrus, tačiau net ir slogiame Mordore kartais nuskamba džiaugsmingesnė gaida: ko verta vien į karą varomų vargšų orkų maršas „Yra botagas – bus ir kelias“? Arba kone visą pasakojimą pramiegojęs senasis Bilbas? Finalas pakankamai džiaugsmingas, epilogas – pakankamai graudus. O „nukrypimai“ nuo teksto ne visada yra blogybė. Argi nepriverčia susimąstyti Gandalfo žodžiai: „Bus žmonių, kurie turbūt pasidomės: ar manyje glūdi hobitas“? „Taip lengva nepabandyti“ – filmo kūrėjai pabandė. Savo nuomones apie jų „Karaliaus sugrįžimą“ galite pareikšti čia. Indraja Rómenwen |