APIE ELFUS

1. Šaltiniai

Priedai prie priedų,
O prie tų priedų –
Priedai ir trumpi priedeliai.
Netilpo knygon
Anei trijosna,
Ką apsakyti norėjai.

Ilgai elfai buvo tik folkloro personažai. „Tarptautinių žodžių žodynas“ (1985): „Elfai [vok. Elfen], sen. germanų mitologijoje – dvasios, gyvenančios ore, žemėje ir vandenyje; elfai – lengvutės orinės žmogaus pavidalo būtybės, turinčios įvairiausių stebuklingų sugebėjimų; būna šviesūs (geri) ir tamsūs (blogi).“

Dž.R.R.Tolkinas (J.R.R. Tolkien) elfais (elf, elves angliškai; Elda, Eldar kvenjiškai) pavadino savo kūrinių veikėjus, panašius į žmones. Jie, pasak jo paties, atstovauja „meniniam, estetiniam ir grynajam moksliniam Žmoniškosios prigimties aspektams, pakylėtiems į aukštesnį lygmenį, nei iš tikrųjų matoma žmonėse“; „jie turi tam tikrų gebėjimų ir galių, kuriuos norėtume turėti mes, ir per juos atsiskleidžia tokio turėjimo grožis, pavojai ir sielvartas“. Geriausias būdas su elfais susipažinti yra knygų, bent jau „Hòbito“, „Žiedų valdovo“ (toliau – ŽV) ir – būtinai – „Silmarillion“, skaitymas (patartina – anglų kalba). Tai, kas papasakota šioje apžvalgoje, to atstoti negali.

Pirmiausia pasaulį išvydusio „Hobito“ skaitytojai sužinojo, kad elfai mėgsta dainuoti smagias dainas įsilipę į medžius vasaros naktį ir kitomis progomis, o pirmasis aprašytas elfas – aukštas ir jaunas. Elfai turi ydų bei silpnybių, tačiau visgi yra „doros būtybės“. Paminėtos kelios grupės (galbūt jas galime vadinti tautomis), plačiau papasakota apie Gūdžiagirės (Mirkwood) Miškų elfus (Wood-elves). Apibūdinti santykiai su kitomis padermėmis (races). Elfai naudoja tai, ką kiti vadina „magija“ (dėmesio: kaip paaiškinta ŽV, patys elfai taip šios sąvokos nevartoja). Jie mėgsta puotas, tačiau sugeba gerai kautis. Užsiminta apie amžius trunkantį jų gyvenimą.

ŽV apie elfų gyvenimo būdą, pasaulėjautą, santykius su kitais papasakota daug daugiau. Sužinome, kad jie miršta ne taip kaip žmonės, nepalieka pasaulio. Susipažįstame su Lõrijeno elfais. Svarbiausia, ką ŽV perteikia kitaip, nei „Hobitas“ – su elfais siejama nuotaika. Ne kartą minimas jų liūdesys. Daugelis pačių poetiškiausių knygos momentų skirti būtent elfams ir kupini to šviesaus liūdesio. Elfai vaizduojami kilnesni nei „Hobite“. Turbūt kontraversiškiausi ŽV aprašyti jų poelgiai – pora nelabai taktiškų replikų ir vaidmuo Žiedų atsiradime. Kai kurie skaitytojai net skundžiasi, esą jie yra „nuobodžiai teigiami“. Šiose knygose aprašomoje Trečiojo amžiaus pabaigoje elfai jautė, kad jų vaidmuo istorijoje eina į pabaigą. Jie siekė išsaugoti tai, kas pasaulyje buvo gražu. Bet ir ŽV kartą žybteli „kita elfo pusė“. Prisimenate Galàdrijelės „Vietoj Tamsiojo Valdovo pastatytumei Karalienę“?..

Elfai ne hobitų akimis, ne Trečiajame amžiuje, o daug ankstesniais laikais pavaizduoti „Silmarillion“. Čia – istorija nuo jų atsiradimo iki Pirmojo amžiaus pabaigos, tai, apie ką ŽV ir „Hobite“ užsimenama tik probėgšmais. „Silmarillion“ elfai nesudarinėjo sąjungų su piktosiomis jėgomis, bet kitais atžvilgiais elgėsi visiškai „žmogiškai“, taip pat ir nedorai. Šiose sakmėse mažai džiaugsmo, tačiau nedaug ir melancholijos. Pirmojo amžiaus elfų istorijos pirmiausia yra herojiškos.

Dar keletą svarbių detalių galima rasti „Nebaigtosiose sakmėse“.

Perskaitęs šiuos keturis kūrinius, žmogus gali pagalvoti: „Kodėl elfai neretai vaizduojami smailomis ausimis, jei tai nepaminėta knygose?“. Paminėta! Dvylikos tomų „Viduržemės istorijoje“ (toliau – VI)!

2. Atsiradimas ir svarbiausios grupės

Yra skaistu, gilu ir daininga,
O ir spalvų nė kiek nestinga:
Ir žalia, ir pilka, ir net tamsumu
Apgobtas vienas iš šimto vardų.

Starlin Elvëa

„Silmarillion“ kosmogoniniai mitai, persipynę su elfų atsiradimo istorija, gali pasirodyti gluminantys. Negi elfai, gerai pažinę pasaulį, galėjo tikėti tokiomis sakmėmis? VI paaiškinta, kad jos užrašytos tokios, kokias jas atsiminė žmonės, jau seniai elfų pasakojimus sujungę su nuosava mitologija.

Elfai ir žmonės yra Ilū̃vataro (Dievo, dar vadinamo Vienatiniu – Èru) vaikai, kūriniai: atitinkamai Pirmagimiai ir Sekėjai. Elfai Viduržemėje atsirado, kai dar nešvietė Saulė ir Mėnuo. Tekalba pats Tolkinas...

„Šalia žvaigždžių nutvieksto Kuivijẽneno ežero, Pabudimo Vandenų, jie pakirdo iš Ilūvataro miego; ir kol dar tylūs gyveno prie Kuivijeneno, jų akys pirmiau už visa kita pamatė dangaus žvaigždes. (...) Pirmas elfų išgirstas garsas buvo tekančio vandens čiurlenimas ir ant akmenų krentančio vandens skambesys. (...) Jie ėmė kurti kalbą ir duoti vardus visiems dalykams, kuriuos pastebėjo. Save jie pavadino Quendi, kas reiškė „kalbantieji balsais“...“

Kuivijeneno ežeras buvo Viduržemės rytuose ir vėlesniais laikais neišliko. Elfus aptiko vàla (vala – pasaulio galybė, visgi primenanti dievybę) Õromė. Jis davė jiems vardą Eldar („susiję su ar besidomintys žvaigždėmis“). Vala maištininkas Mèlkoras, pirmasis Blogio atstovas, elfus rado dar anksčiau. Manoma, kad jo pagrobtieji buvo paversti orkais, pikčiausiais elfų priešais. Valos pakvietė elfus į savo šviesų kraštą vakaruose už Jūros – Vàlinorą. Dalis elfų paklausė kvietimo. Vėliau tik jie buvo vadinami eldomis (Eldar), kartais kuopiniu vardu Eldàlijė (Eldaliè) (nors šiuo pavadinami ir visi elfai). Kiti vadinami àvarais (Avari reiškia „Nenorintieji“). Pirmieji išžygiavo vanjos (Vanyar), Skaistieji elfai (Fair Elves). Antrieji ėjo noldos (Noldor – „Išmintingieji“), Gelmių elfai (Deep Elves). Abidvi tautos pasiekė Vàlinorą. (Dalis noldų vėliau dramatiškai sugrįžo Viduržemėn – to pasekmės labai svarbios Pirmojo jos amžiaus istorijai). Paskutiniai iškeliavo tèlerai (Teleri – „Paskutinieji“). Jie save vadino lindomis (Lindar – „Dainininkai“). Tik dalis jų pasiekė Àmaną (Valinoras – Amano dalis), kur tapo fal̃marais (Falmari – „Jūros dvasios“), Jūrų elfais (Sea-elves). Elfai, pasiekę kelionės tikslą, vadinami kalakvèndėmis (Calaquendi), Šviesos elfais. Kiti (didžiausią jų dalį sudarė telerai) vadinami ūmañjomis (Úmanyar – „Ne Amano“). Ūmanjos su avarais vadinami morikvèndėmis (Moriquendi), Tamsybių elfais. Pasiekę Belèrijandą ir ten likę telerai tapo sindomis (Sindar) - Pilkaisiais (Grey-elves), arba Prieblandos elfais. Dalis telerų neperėjo nė Ūkanotųjų kalnų ir tapo nandomis (Nandor – „Grįžtantieji“). Iš jų kilo Miškų elfai (Silvan Elves). Kai kurie nandos vėliau nukeliavo į Belerijandą, tada pavadinti laikvèndėmis (Laiquendi) – Žaliaisiais elfais (Green-elves).

Elfų grupės ir tautos sukūrė savitas kultūras. Palyginus su pirminio pasaulio pavyzdžiais, įvairovė tikriausiai atitiktų spektrą nuo medžiotojų-rankiotojų iki antikinės Graikijos. Šviesos elfai Amane buvo mokomi pačių valų. Skirtingų grupių elfai ne visada buvo palankūs vieni kitiems.

Gūdžiagirėje gyveno miškų elfai, jų karalius (minimas „Hobite“, Lègolaso tėvas) Trañduilas buvo sindų kilmės. Lorijeno elfai buvo miškiniai, bet su nedidele noldų priemaiša, atsiradusia Antrajame amžiuje. Galàdrijelė – nolda, Kèlebornas – teleras, pagal žinomiausią versiją – sinda. ŽV pradžioje minimi Gìldoro Inglòrijono elfai – noldos. Tolkinas avarams skyrė nedaug dėmesio.

3. Išvaizda

Красивые и мудрые, как боги,
И грустные, как жители Земли.

Булат Окуджава

Išoriškai elfai mažai skyrėsi nuo žmonių. Jie buvo gražiausi iš žemiškųjų būtybių, aukšto ūgio, stiprūs, grakštūs. Aukščiausia iš istorijose minimų elfių, Galadrijelė, buvo maždaug 193 cm ūgio. Vyrai vidutiniškai aukštesni už moteris. Telerai kiek žemesni už noldas. Minimi tik šviesiaodžiai. Plaukai dailūs. Daugumos noldų – tamsūs arba juodi, labai retai – rudai raudoni (kaip trijų iš Fèanoro sūnų), arba auksiški (kaip Finar̃fino; kai kuriose giminėse paveldėti iš vanjų). Daugumos vanjų – geltoni ar auksiški. Daugumos sindų – panašūs į noldų, tamsūs, retai – sidabriški (kaip ir kitų telerų atveju, dažnesni tarp Elvės giminių). Akys pilkos, gyvenusiųjų Amane – itin skaisčios. Balsai melodingesni nei kitų būtybių. Ausys – kiek smailesnės už žmonių, tačiau apie tai užsiminta tik „Etimologijose“. Paminėta, kad elfai neturi barzdų, antra vertus, Kýrdanas Laivininkas buvo barzdotas. Elfai gali atrodyti jaunai ar senai, arba nei senai, nei jaunai.

4. Biologiniai ypatumai

Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų...

Salomėja Nėris

(Medžiaga apie gimimus ir augimą paimta iš VI Laws and customs among the Eldar. Negarantuoju, kad tai yra „kanoninė“ informacija.)

Elfų vaikai gimsta po metų nuo pastojimo, kasmet minima būtent gyvybės užsimezgimo diena. Gimstamumas didžiausias pavasarį. Dvyniai labai reti. Elfų kūnai auga lėčiau nei žmonių, o protas – greičiau. Jie išmoksta kalbėti, vaikščioti ir šokti, dar nesulaukę vienerių metų. Nuo trejų metų galima pastebėti spartesnį žmonių vaikų augimą. Kai pastarieji pasiekia suaugusiųjų ūgį, elfiukai atrodo tarsi septynerių metų. Jie pasiekia didžiausią ūgį ne anksčiau penkiasdešimties, kartais – šimto metų. Dažniausiai tuokiasi jauni, perkopę penkiasdešimt metų, ir tik kartą gyvenime. Šeimose būna nedaug vaikų (Feanoras turėjo septynis ir nebuvo aplenktas), jie gimsta netrukus po santuokos („netrukus“ elfų supratimu). Vaikų pradėjimas ir išnešiojimas iš elfų pareikalauja daugiau jėgų, nei iš mirtingųjų. Gebėjimas ir troškimas pradėti vaikus yra neatskiriami, todėl, kai tai įvyksta, troškimas greitai nuslopsta, o sąmonė nukrypsta į kitus dalykus. Tačiau „vaikų dienos“ prisimenamos visą gyvenimą kaip džiugiausios jo akimirkos. Elfai siekė pradėti vaikus tik taikos metu, nes manė, kad pora turi būti kartu per nėštumą ir kūdikystę. Elfai laikė vyrus ir moteris lygiais. Negimdžiusios moterys jėga ir greitumu mažiau nusileidžia vyrams, nei mirtingųjų atveju.

Elfai pasižymi aštriu regėjimu ir jautria klausa.

Jie greiti, ir bent jau Trečiojo amžiaus pabaigoje gebėdavo bėgti sniegu, beveik nepalikdami pėdų, arba pieva, jų nepalikdami visai.

Elfai miega, supindami sapną ir aplinkinį pasaulį, tai daro atsimerkę ir net gali tuo metu vaikščioti.

Elfų dvasia (fëa) daug geriau valdo kūną (hroa), nei žmonių. Jie gali daug ištvermingiau siekti tikslo, ilgai kentėti stiprų fizinį skausmą, pagyti po sužeidimų, nuo kurių žūtų žmonės, neserga. Tačiau kūnas negali atstatyti prarastų dalių, o nuo pakankamai sunkaus sužeidimo ar nuodų žūsta.

Elfai gali keistis mintimis tiesiogiai, nesinaudodami kalba. Minčių skaitymas – aktyvus, sąmoningas veiksmas. Jis nepavyks, jei antrasis protas valingai užsisklęs – išreikš nenorą, kad jo mintis matytų kuris nors ar visi kiti asmenys.

5. Nemirtingumo našta: Laukiamasis, gyvenimas po gyvenimo, Benamiai ir išblėsimas

Нам не дано взаправду умереть –
Ну что ж, мы славно поиграем в смерть.

Иллет

Elfai gali žūti arba mirti, jei dvasia savo valia, pavyzdžiui, dėl didelio sielvarto, palieka kūną. Elfų dvasios negali palikti Ar̃dos (Žemės) iki jos pabaigos (o žmonės po mirties iškeliauja iš Pasaulio). Bekūnės dvasios sušaukiamos į Laukimo Menes Mañdose, Amane. Tik pati dvasia sprendžia, ar paklus kvietimui (nepaklusimas laikomas dvasios suteptumo ženklu). Dauguma eldų dvasių atsiduria Laukimo Menėse. Po tam tikro laiko dvasia gali nuspręsti vėl įsikūnyti. Jeigu jai leidžiama, tai gali įvykti dviem būdais. Pirmasis – dvasia gauna naują kūną, kuris gimsta, auga ir pamažu prisimena senąjį gyvenimą. Tolkinas vėliau šį būdą atmetė, nes naujas kūnas negali būti toks pats, kaip senasis, o dvasiai tai būtų skausminga. Antrasis: dvasia išlaiko informaciją apie senąjį kūną, todėl jis gali būti atkurtas. Toks kūnas būtų nepaprastai pavaldus dvasiai ir ji galėtų laisvai keisti jį sudarančios materijos padėtį erdvėje: padaryti jį apčiuopiamą arba pradanginti iš konkrečios vietos. Po įsikūnijimo elfai paprastai likdavo Amane.

Benamiai – dvasios, nepaklususios kvietimui į Mandosą, – klajoja po Viduržemę. Ne visos jos yra doros, o kai kurios gali būti pavojingos: bandyti užmegzti santykius su gyvaisiais ir išstumti jų dvasias, kad galėtų užvaldyti kūną.

Elfai niekada nemiršta „nuo senatvės“, tačiau Viduržemėje gyvenančių elfų kūnai labai lėtai keičiasi: nuvargsta ir silpnėja. Dvasia gali ilgai palaikyti kūno stiprybę ir gyvybingumą, bet galiausiai jis sumažės, kartu išnyks ir pasimėgavimas fiziniu gyvenimu. Tada elfas pradeda „blėsti“, dvasia vis labiau įsivyrauja ir „sudegina“ kūną: jis tampa tarsi dvasios prisiminimu. Trečiojo amžiaus pabaigoje šis reiškinys dar nebuvo toks pastebimas, kad būtų aprašytas ŽV. „Silmarillion“ minima, kad neseniai atsiradę elfai buvo stipresni, didingesni, jų kūnai – panašesni į žmonių, nei tapo vėliau. Galiausiai elfai turėjo „išblėsti“ ir tapti nematomi žmonėms, nebent patys norėtų jiems pasirodyti, galbūt naudodamiesi paties žmogaus smegenų veikla. Skirtingai nei Benamiai, išblėsusieji nesiekia užvaldyti kito kūno ar sąmonės.

Amane elfų kūnai sensta ne greičiau už dvasias, sukurtas išgyventi visą Žemės gyvenimą, ir išlieka visaverčiai mums neįsivaizduojamą laiką.

Elfų „nemirtingumas“ apribotas Ardos egzistavimo. Jie mano, kad Pasaulio pabaigoje visi „mirs“, bet nesupranta, ką tai tiksliai reiškia ir kas bus po to. Valos to jiems taip pat negali paaiškinti. Ši nežinia – priešais laukiantis Šešėlis, apie kurį paprastai nežino elfams „nemirtingumo“ pavydintys žmonės. Elfai turi tik niekuo nepagrįstą viltį, kad po Ardos pabaigos Eru (Dievas) suteiks dvasioms tai, kas reikalinga. Elfai laiko žmonių gebėjimą mirti ir išsilaisvinti iš Pasaulio Dievo dovana.

6. Santykiai su kitų padermių atstovais

Give up the halfling, she-elf!

– Nazgūlas (filmas „The Fellowship of the Ring“)

Dauguma elfų ir dvarfų geriausiu atveju laiko vieni kitus keistais. Kaip sakoma „Hobite“, Trečiojo amžiaus pabaigos dvarfai neretai mano, kad elfai kvaili, o elfai šaiposi iš dvarfų barzdų. „Silmarillion“ pasakojama, kad dvarfai buvo pirmos elfų sutiktos kalbančios būtybės, kitokios nei jie patys. (Sindos buvo susidūrę su Menkaisiais dvarfais (Petty-Dwarves), ištremtais iš dvarfų miestų, tačiau nesuprato, kas tie padarai ir iš pradžių juos tiesiog persekiodavo bei žudė). Pirmajame amžiuje dvarfai ir elfai palaikė abiems pusėms naudingus santykius, tačiau tuo metu įvyko ir vėlesnę istoriją aptemdžiusių kruvinų konfliktų. Antrajame amžiuje bendradarbiavo Kàzad-dūmo dvarfai ir Erègijono elfai (žinomi kaip Galios žiedų kūrėjai). Gimlio ir Legolaso draugystė buvo tikrai išskirtinis dalykas.

Elfai ir orkai kariavo visada: juk orkams vadovavo arba Mòrgotas, arba maja Sáuronas, mirtini elfų priešai.

Entai dėkingi elfams, nes pastarieji senų senovėje žadino medžius ir mokė juos kalbos, norėdami šnekėtis su viskuo, ką matė Žemėje.

Žmonės, kaip ir elfai, – Ilūvataro vaikai, tačiau atsibudę gerokai vėliau, kai pirmąkart tekėjo Saulė. Manoma, kad žmones aptiko ir mokė Tamsybių elfai. Pirmųjų žmonių kalba didžiąja dalimi buvo kilusi iš Tamsybių elfų kalbos. Eldos sutiko žmones, kai šie atkeliavo į Belerijandą. Nemažai žmonių ten tapo elfų karalių pavaldiniais ir sąjungininkais, tačiau kiti parėmė Morgotą.

Kaip minėjo Tolkinas, biologiškai elfai ir žmonės yra viena rūšis, kitaip negalėtų susilaukti vaisingų palikuonių – o „Silmarillion“ pasakojama, kad tai įvyko du kartus. Pirmojo amžiaus mišrios santuokos buvo ypatingos: sutuoktiniai nebuvo išskirti skirtingų pomirtinių likimų, nes jų likimai buvo pakeisti: Lūtijena vienintelė iš elfų iš tikrųjų mirė, o Tùoras buvo įskaičiuotas į elfų tarpą. Kilusieji iš šių santuokų turėjo teisę pasirinkti, kurios padermės jie bus (pavyzdžiui, Arvena pasirinko būti mirtinga dėl meilės Àragornui). Visų kitų elfų ir žmonių santuokų palikuonys būtų mirtingi. Tokios santuokos turėjo būti ypač retos. Žinome, kad Trečiajame amžiuje nūmenorėnas Ìmrazoras vedė miškų elfę Mitrèlasą ir susilaukė dviejų vaikų. Iš jų šeimos kilę Dol Amroto valdovai turėjo elfiško kraujo, buvo skaisčios išvaizdos ir proto.

7. Santykis su gamta

У тебя четыре ноги, два крыла
И мохнатые уши, и хвост,
И листвой покрываешься каждую весну,
И течешь, берегам следуя...

Ольга Мыльникова

Elfai, medžiai ir žvaigždės – derinys, įstrigęs „Hobito“ skaitytojo sąmonėn nuo pat pirmojo susitikimo su Pirmagimių paderme. Dauguma Trečiojo amžiaus elfų gyveno miškuose, kaip jų protėviai. Lorijene – netgi medžiuose. Gyventi tame pačiame miške kelis tūkstantmečius galima tik tuo atveju, jei giria bus neniokojama, gerbiama. Elfai taip ir elgėsi, nors, esant reikalui, kirsdavo medžius ir medžiodavo. Tik žalieji Osìrijando elfai buvo vegetarai. Antra vertus, elfai gerai sutarė su gyvūnais, naudodamiesi kalba. Raiteliai neturėjo apsunkinti žirgų balnais ir žąslais.

Kitos elfų gyvenvietės – akmens miestai ir tvirtovės. Jų kūrėjai, paprastai noldos, turėjo daug smarkiau pakeisti kraštovaizdį, nei dauguma girių gyventojų. Šie miestai estetiniu ir švaros požiūriais nepalyginamai tobulesni už dabartinius ar viduramžių pirminio pasaulio žmonių miestus. Galime padaryti išvadą, kad elfai net pertvarkydami savo aplinką išlaikydavo darnius santykius su ja.

Peizažas elfui daug pasako apie ten gyvenusius jo gentainius. Įdomiausia, kad elfas tai ir apibūdina kaip medžių, uolų žodžius. Tikėtina, kad tai – ne poezija, o mąstysenos ypatumas.

8. Laiko skaičiavimas

Видите: золотом, золотом
времена уходят,
И родники леденеют
под облетающей музыкой,
И осень сменяет лето...

Туйво Лаэхэ

Elfai vartojo dvyliktainę skaičiavimo sistemą. Jų yén, nors verčiamas „metai“, atitiko 144 mūsų metus. Viduržemėje taip pat skirti Saulės metai (coranar), dažnai vadinti „augimu“ (loa). Vidutinėse platumose metai dalinti į šešis laikus, remiantis augmenijos kitimu: pavasarį, vasarą, rudenį, vytimą ar lapkritį, žiemą, pakirdimą. Metų pradžia – maždaug po pavasario lygiadienio.

Elfų savaitės be pertrūkio skaičiuojamos viso yén metu. Šešios savaitės dienos skirtos atitinkamai žvaigždėms, saulei, mėnuliui, Dviems medžiams, dangui ir valoms.

Smulkiau Viduržemės kalendoriai aprašyti ŽV prieduose. Pabandyta Imlàdriso kalendorių pritaikyti mūsų laikams: http://www.elvish.org/gwaith/calendar/calendar.htm .

Dalindami parą, elfai nurodydavo ir du prieblandos laikotarpius: tindómë (ryte, kai žvaigždės blėsta) ir undómë (vakare, kai žvaigždės atsimerkia). Jiems buvo skiriamas ypatingas dėmesys.

Reikia pastebėti, kad elfai kasdieniniame gyvenime neteikė svarbos metų skaičiavimui. Laiko tėkmė jiems – tarsi ilga metų laikais raibuliuojanti upė.

Amane laikas ėjo kitaip, lėčiau nei mirtingosiose žemėse. Du medžiai (iki jų sunaikinimo) Valinorą pakaitom nutvieksdavo tai auksiška, tai sidabriška šviesa. Viduržemėje iki pirmojo Saulės patekėjimo švietė tik skaisčios žvaigždės. Elfai praminė žmones „Bijančiaisiais nakties“, nes patys nesibaimino jos šešėlių.

9. Trumpa istorija

Žemiau esanti istorija – tai ,,Silmarillion” aprašomų įvykių santrauka. Ji gali būti naudojama kaip atmintinė, tačiau nepakeis knygų. Dėmesio: neskaitykite santraukos prieš ,,Silmarillion” – juk siurprizai visada malonūs!

Kitą santrauką – ,,Silmarillion žaliems” galima rasti čia.

Pirmasis amžius

... the deeds that we shall do shall be the matter of song until the last days of Arda.

– Feanoras (J.R.R. Tolkien, The Silmarillion)

Kai didysis elfų žygis baigėsi ir trys elfų tautos galų gale apsistojo Valinore, Palaimintoji Karalystė išgyveno savo aukso amžių. Melkoras buvo surakintas ir uždarytas Mandoso tvirtovėje. Tomis dienomis eldos tobulėjo ir augo išmintimi bei darbais.

Klestėjimo metais gimė ir Feanoras, noldų karaliaus Finvės vyriausias sūnus, galingiausias kada nors gyvenęs elfas, savo darbais nulėmęs visą Pirmojo amžiaus istoriją. Feanoras buvo valdingas, tvirtas ir atkakliai siekė užsibrėžtų tikslų. Nedaug kam pavyko patarimais pakeisti jo veiksmus. Iš visų noldų jis turėjo aštriausią protą ir labiausiai įgudusias rankas, kurios niekad nesiilsėjo.

Feanoras, pasitelkęs visą savo išmintį ir galią, sukūrė sìlmarilius. Tai buvo trys dideli brangakmeniai, kurių viduje įkalinta Valinoro Medžių šviesa (tais laikais vienintelė), neišsenkanti net juodžiausioje tamsoje. Juose glūdėjo ir Ardos lemtis. O Feanorui brangakmeniai buvo brangesni už bet ką kitą.

Melkoras, paleistas iš kalėjimo, slėpdamas neapykantą ir pavydą, išprašė valų malonės ir apsigyveno Valinore. Elfų ir jų darbų jis nekentė labiau nei ko kito, todėl savo mintyse ėmė regzti kerštą. Neapsakomai pavydėdamas silmarilių, ėmė klasta skleisti melus, sėti nepasitikėjimą ir kurstyti elfus prieš valas. Tik noldos klausėsi jo suktų žodžių, o ypač Feanoro širdyje liepsnojo laisvės ir erdvių Viduržemės karalysčių troškulys. Bijodami vieni kitų, elfai ėmė kaldintis ginklus. Kai Feanoras pirmas išdrįso ištarti maištingus žodžius ir pakelti ginklą prieš savo brolį, valos jį ištrėmė.

Melkoras, išdidaus Feanoro pavytas ir įžeistas, paspruko iš Valinoro ir sutiko vorę Ungòlijantą. Sudarę sandėrį, jiedu įsiveržė į Val̃marą ir savo nuodais vorė amžiams užgesino medžių šviesą. Valinoras paskendo tamsoje, o Melkoras su Ungolijanta sprukdami pagrobė silmarilius ir spruko į Viduržemę. Tą valandą Feanoras prakeikė Melkorą ir pavadino jį Mòrgotu. Tada maištaudamas noldų akivaizdoje ant Tūnos kalno kartu su savo septyniais sūnumis prisiekė žiaurią Priesaiką susigrąžinti silmarilius ir sukurstė tautą išvykti jų atsikovoti. Taip noldos išvyko ir po žudynių Akvalòndėje, valų prakeiksmo, išdavysčių ir daugybės praradimų pasiekė Belerijandą. Vos atvykus staigiame mūšyje žuvo Feanoras ir istorija, kurią jis pradėjo, daugiau jo nebematė.

Dangų bei keblią situaciją pirmąkart nušvietė Mėnulis ir Saulė. Suvokę, jog karas nebus staigus, noldos apsigyveno Belerijande ir įkūrė naujas tvirtoves, kurių stipriausios ir labiausiai apdainuotos buvo slaptos Nargòtrondo ir Gòndolino karalystės. Taigi prasidėjo ilga Añgbando, Morgoto buveinės, apgultis, trukusi ne vieną ir ne du šimtmečius.

Atvykėlius Belerijando elfai sutiko nelabai šiltai. Tìngolas, Dòrijato karalius, į savo valdas įsileisdavo nedažną. Atvykimo priežastis ir būdas noldoms garbės tikrai neatnešė. Todėl noldos taikėsi prie vietinių elfų kalba ir papročiais, o ne atvirkščiai.

Kai praėjo 300 metų nuo Apgulties pradžios, Belerijande pasirodė žmonės. Netrukus kai kurie jų tapo ištikimais elfų draugais ir jų sąjungininkais.

Morgoto galybei didėjant, Belerijande ėmė viešpatauti vis daugiau jo tarnų: orkų, balrogų, nedorų žmonių ir drakonų. Vienas po kito mūšiuose žuvo noldų bei žmonių valdovai ir princai. Elfai ir žmonės ėmė slapstytis miškuose. Ilgainiui atviras karas dėl Morgoto kariuomenių dydžio tapo nebeįmanomas ir kovą tęsė pavieniai didvyriai, vėliau apdainuoti dainomis.

Tuo tamsiu laiku nutiko ir tai, kas buvo visiškai netikėta: mirtingasis Bèrenas ir Tingolo bei majos Mèlijanos duktė Lū̃tijena, meilės vedami, dviese iš Angbando urvų nuo Morgoto karūnos nuplėšė vieną silmarilį ir parnešė jį į Dorijatą.

Pamatę, jog Morgotas nėra nenugalimas, elfai nusprendė smogti lemiamą smūgį. Tai buvo vienas reikšmingiausių ir pražūtingiausių mūšių. Nesuskaičiuojamų Ašarų mūšyje kovėsi galingos elfų, žmonių ir dvarfų armijos. Pagaliau atsidarė ir slaptojo Gondolino vartai. Tačiau Morgotas triumfavo, o jo priešams pralaimėjimas buvo itin skaudus.

Netrukus po to konfliktas tarp Dorijato elfų ir dvarfų iš kalnų pražudė Tingolo karalystę ir jį patį. Po išdavystės tragiškai krito Gondolinas. Feanoro sūnūs žiauriai persekiojo vienintelio atkovoto silmarilio saugotojus. Atrodė, kad viskas jau prarasta ir išeities nebėra, tačiau pusiau elfai Earèndilis ir Èlvinga, pasprukę iš sąmyšio Belerijande ir perplaukę jūrą, pristatė valoms Lūtijenos ir Bereno silmarilį ir taip noldoms buvo atleista už maištą. Valinoro armija visa savo galybe užpuolė Morgotą ir nugalėjo jį visiems laikams, nors blogio sėkla Ardoje liko. Kiti du silmariliai pražuvo kartu su žiauriosios Priesaikos vedamais Feanoro sūnumis.

Karų nuniokotas Belerijandas paskendo vandenyse, o dauguma elfų grįžo į Valinorą.

Antrasis ir Trečiasis amžiai

They wanted to have their cake and eat it.

The Letters of J.R.R. Tolkien

Antrajame amžiuje, lyginant su Pirmuoju, elfų istorija sustojo. Išsekę po karų, jie grįžo prie taikaus gyvenimo. Valinoras klestėjo. Kita vertus, Viduržemėje elfai pamažu darėsi mažiau reikšmingi – Pirmasis, jų amžius, jau praėjo, o dabar iškilo žmonių padermė. Suklestėjo Nūmenõrė.

Pajutę mirtingųjų žemės atnešamą nuovargį, elfai ėmė ieškoti būdų, kaip jį įveikti, nes kol kas Viduržemės, žavėdamiesi ja, palikti nenorėjo. Taigi Erègijone Kelebrìmboras nukaldino galios žiedus. Tai įvyko ne be Sáurono, buvusio Morgoto tarno, tačiau dabar apsimetusio Ànataru (kvenja ,,dovanų davėjas”), pagalbos. Tačiau Sauronas nukaldino Vieną žiedą ir pasiskelbė Viduržemės valdovu. Jo klasta parklupdė ir Nūmenorę. Valų rūstybė salą sunaikino, o Valinoras amžiams paslėptas nuo mirtingųjų.

Amžiaus pabaigoje elfai ir žmonės suformavo Paskutinę Sąjungą ir nuvertė Sauroną. Žiedas dingo.

Prasidėjus Trečiajam amžiui, kurį laiką Viduržemėje buvo ramybė, tačiau Sauronas sugrįžo. Elfai vis labiau nyko. Vienas po kito į Vakarus išplaukdavo laivai. Trys žiedai išliko paslėpti. Elfai nebekariavo, tapo paslaptinga blėstančia tauta, klajojančia po žvaigždėmis ir nesikišančia į žmonių kovą prieš Sauroną. Išlikusios elfų karalystės buvo tarsi oazės žmonių gyvenamose teritorijose.

Tolkinas mini, kad elfai nėra visiškai teigiami personažai ne tiek todėl, kad flirtavo su Sauronu. Svarbiausia, kad jie norėjo ir gyventi turinčioje savą istoriją Viduržemėje, ir stabdyti tą istoriją. Jų žiedai buvo skirti sulaikyti irimą. Tokio požiūrio ir laiko nesustabdomumo konflikto pasekmė – juos prislėgęs liūdesys, nostalgiškas apgailestavimas. Ir pakerinti užklydusį hobitą bei skaitytoją Imladriso ar Lorijeno dvasia...

Žiedo karo metu dalis elfų prisidėjo prie pasipriešinimo Sauronui. Po Vieno žiedo sunaikinimo žlugo ir Trijų žiedų galia. Prasidėjo Ketvirtasis – žmonių amžius, o elfai palaipsniui tapo vaikų pasakų veikėjais.

10. Kultūriniai elfų grupių skirtumai

Elfas elfui – dvarfas?

Antrajame skyriuje buvo minėtos įvairios elfų tautos (grupės) ir tai, kad jų kultūros skyrėsi viena nuo kitos. Jei vaidmenų žaidime kursite veikėją-asmenybę, nepakenks susipažinti su šiais skirtumais.

Amane, tebešviečiant Dviejų Medžių šviesai, gyveno keletas elfų grupių:

Vanjos (originale vns. Vanya, dgs. Vanyar), arba Skaistieji elfai – Manvės ir Vardos numylėtiniai, talentingi dainiai ir poetai. Jie labiausiai iš visų prisirišo prie valų bei majų. Gyveno vanjos daugiausiai Tanìkvetilio papėdėje, Tìrijono mieste arba išsibarstę Valinoro plynėse. Noldos (orig. Noldo, Noldor) – labiausiai vietoje nenustygstantys elfai. Jie susidraugavo su Áule ir iš jo išmoko įvairiausių amatų. Tai Tirijone gyvenę noldos kaldino gražiausius papuošalus, tai jie sukūrė garsųjį tengvų raštą, tyrinėjo kalbas, kūrė giesmes bei balades. Sindiškai jie vadinami golodais (orig. Golodh, Gelydh, visa tauta – Golodhrim). Abu vardai susiję su išmintimi. Falmarai (orig. Falmar, Falmari) apsistojo rytinėje Amano pakrantėje, kur tvyrojo prieblanda, mat Dviejų Medžių šviesą užstojo kalnai. Čia buvo galima žvelgti į Viduržemės pusę ir dūsauti skaičiuojant žvaigždes. Du ryškesni falmarų užsiėmimai – gulbių formos laivų statyba ir perlų rankiojimas. Žymiausias uostas - Alkvalòndė.

Pirmasis Amžius – Belerijando klestėjimo laikai. Jeigu niekada nebuvote Amane, kurį laiką po Saulės pasirodymo jums turėtų būti sunku priprasti prie šviesos. Galbūt jūs vengiate naujųjų šviesulių kaip Èolas? Taip daugiausiai elgėsi turbūt àvarai (orig. Avar, Avari), gyvenę toli rytuose ir kiek vakariau - tarp Mėlynųjų (Ered Luin) ir Ūkanotųjų Kalnų (Hithaeglir). Sakoma, kad avarai taip pat mėgo giesmes ir poeziją, tačiau nebuvo šių menų įvaldę taip gerai kaip jų ,,šviesieji“ giminaičiai. Apskritai tai buvo ,,necivilizuoti“ elfai, nežinia, ar jie buvo įkūrę tvirtesnių valstybių.

Reikia manyti, kad su Bèlegosto ir Nògrodo dvarfais bendradarbiavę Dòrijato sindos (orig. Sinda, Sindar) patys buvo neblogi amatininkai: akmentašiai, juvelyrai, audėjai. Šioje karalijoje gimė Cirth raštas (runos). Dorijato elfai turėjo gerai pažinoti mišką ir laisvai naudojosi jo gėrybėmis. Belerijando karuose jie dalyvavo, tačiau su Feanoro sūnumis susidėdavo nenoriai, manė, kad noldos užtraukė visas nelaimes. Pagrindiniai ginklai Dorijate turėjo būti lankai, ietys, trumpi durklai – naudingi ne tik kare, bet ir medžioklėje (kardais daugiau naudojosi Dorijato sargybiniai bei kariai). Kýrdano valdomi falàtai (Falathrim) – pajūrio elfai, daugiausiai susitelkę Britòmbaro ir Èglaresto uostuose, vėliau – Bàlaro saloje. Jie pirmieji Viduržemėje ėmė statytis laivus, buvo Osės numylėtiniai. Prie sindų priskiriami ir laikvèndės (Laiquendi, sindiškai Laegrim), Žalieji elfai. Po pirmojo Didžiojo mūšio, žuvus laikvendžių valdovui Dènetorui, jie ėmė gyventi paskiromis grupelėmis ir niekada nesiuntė savo kariuomenių į atvirą mūšį. Apskritai sindos nebuvo kultūriškai į priekį pažengę tiek, kiek noldos, pavyzdžiui, buvo prastesni gydytojai, tačiau gyvenimą Viduržemėje, be abejo, išmanė daug geriau.

Ištremti iš Amano, noldos atkeliavo į Belerijandą. Ruošiantis rimtesniam žaidimui, reikėtų atidžiau pastudijuoti konkrečios vietos ar giminės istoriją, nes metams bėgant daug kas kito. Galima paminėti pagrindinę opoziciją: Feanoro sūnūs, išdidūs ir ištikimi savo negailestingai priesaikai, ir Fingòlfino bei Finar̃fino elfai, kenčiantys ne dėl savo kaltės. Išskirtinos kelios pagrindinės grupės: paslėptame mieste Gòndoline gyvenantys gondolìndai (Gondolindrim) – tikriausiai namisėdos, labai vertinantys savo pačių rankomis sukurtas grožybes ir neturintys jokio noro veltis į išorinius karus (tiesa, būna ir išimčių – bet iš Gondolino pasprukęs elfas yra pavojus pačiam miestui, todėl kiekvienas gyventojas atidžiai prižiūrimas); Hìtlume apsistoję Fingolfino elfai, jie neblogai sutaria su Hàdoro giminės žmonėmis; Nargotrondo elfai, valdomi Fìnrodo Fèlagundo (valdovai beveik visose gyvenvietėse keitėsi, todėl būtina pasitikslinti knygoje!), – taip pat uždara tauta, nelinkusi paprastai atskleisti savo miesto paslapčių – jų ir karybos būdas yra užpulti iš pasalų, tykoti nedidelėmis grupėmis. Feanoro sūnūs kiekvienas turėjo savo valdas, daugiausia Belerijando šiaurėje, daugeliu atvejų jie bendradarbiavo su dvarfais.

Antrojo Amžiaus pradžioje Lìndone apsistojo Gil-gàladas, kiek piečiau Kyrdanas įkūrė Mìtlondą, arba Pilkuosius Uostus. Abu šie valdovai ir kurį laiką ten gyvenęs Èlrondas bendradarbiavo su nūmenorėnais, vėliau – Elèndiliu ir jo sūnumis. Gil-galadas ir Kyrdanas vieni pirmųjų suprato Saurono grėsmę.

Klestėjo Erègijonas, ypač Ost-in-Èdilio miestas. Jame apsistojo Feanoro anūkas, būtent ten susitelkė dauguma į vakarus negrįžusių noldų. Eregijono elfai garsėjo kalvystės įgūdžiais, daug bendravo su Kàzad-dūmo dvarfais. Čia buvo nukaldinti Galios žiedai. Galima tikėtis, kad Eregijono elfas bus itin smalsus ir siekiantis sustabdyti nuolatinę kaitą bei nykimą – Antrajame Amžiuje elfai pamažu jau ima suvokti, ką reiškia ,,išblėsimas“.

Kiek vėliau įkurtas ir Imlàdrisas, ilgainiui tapęs Viduržemės išminties centru – čia ir po Gil-galado mirties ilgai buvo gyvas Senųjų Dienų atminimas, tad galbūt imladrisiškis būtų linkęs į žinių kaupimą, saugojimą, filosofinius apmąstymus?

Didelė dalis Dorijato ir Osìrijando elfų persikėlė per Mėlynuosius kalnus ir, susimaišę su miško elfais, toli nuo jūros įkūrė karalysčių – bene žinomiausia yra Lotlõrijenas. Ryčiau Ūkanotojų kalnų Antrajame Amžiuje jau rastume Žaliagirės miško elfų karalystę. Be abejo, avarai, nuo seno gyvenę Viduržemėje, mažiau ilgėsis jūros krantų, gyvenimas miške jiems atrodys visai smagus, o štai sinda ar nolda, atsidūręs Lotlorijene, amžinai giedotų apie Didžiąją Jūrą...

Trečiajame Amžiuje Lindone liko vadovauti Kyrdanas, Imladrise – išmintingasis Elrondas, Trañduilas valdė Žaliagirę, Amrotas, o vėliau Galadrijelė – Lorijeną. Reikia manyti, kad sindų ir noldų buvo likę nedaug, stipresnes pozicijas turėjo avarai arba mišrios kilmės elfai. Šiaip ar taip, jie jau buvo silpnesni negu Pirmajame ar Antrajame Amžiuje, vis labiau blėso ir vis daugiau giedodavo apie Didžiąją Jūrą. Žiedų saugomi Imladrisas ir Lotlorijenas buvo ramybės oazės, kuriose ir laikas bėgo kitaip, ir gyvenimas buvo tarsi atitrūkęs nuo išorės. Imladrisas buvo priebėga keliauninkams, čia traukdavo išmintingo patarimo ar žinių apie jau praėjusius amžius – Trečiajame Amžiuje tai buvo didžiausia noldų susitelkimo vieta. Kiti sindos ir noldos dažnai klajodavo po Erìjadorą. Mirtingiesiems, vis labiau įsigalintiems Viduržemėje, elfai turėjo atrodyti kaip paslaptingi, lėtai ir iškilmingai judantys nežemiškai gražūs sutvėrimai. Skirtumai tarp įvairių gyvenviečių elfų, ko gero, tokie patys – imladrisiškiai išmintingi, miško elfai glaudžiai susiję su gamta, itin gerai mokantys maskuotis, pajūrio elfai – laivininkai.

Po Žiedo Karo pavieniai sindos ir noldos dar telkėsi Imladrise, Lotlorijene ir Mitlonde – pastarasis tikriausiai išliko ilgiau už kitus, – tačiau pamažu elfų gyvenvietės nunyko. Gali būti, kad, išnykę iš žmonių akiračio, jie virto klajokliais, atsiskyrėliais, galbūt prisijungė prie Gūdžiagirėje ir Itìlijene išsilaikiusių nedidelių miško elfų bendruomenių. Noldų Viduržemėje turbūt visai nebebuvo. Ketvirtojo Amžiaus elfai turėtų pasižymėti atsiskyrėliškumu, paslaptingumu, dėmesio vengimu ir liūdesiu – vis didėjanti metų našta nemirtingąjį tikrai slegia. Nėra net kalbos apie dideles elfų kariaunas (kaip, beje, ir Trečiojo Amžiaus pabaigoje) – geriausiu atveju iškilus karo grėsmei pavieniai būriai prisijungtų prie gausesnių kariuomenių.

Nežinoma, kaip pasaulis vystėsi po Trečiojo Amžiaus, tačiau visada galima pasitelkti vaizduotę. Netgi į šiuolaikinį žaidimą galima įkomponuoti Tolkino elfą: gal išblėsę jie virto ne tik Airijos fėjomis, bet ir lietuviškomis laumėmis? Fantazijai ribų nėra.

11. Elfų visuomeninis gyvenimas

Become who you were born to be.

– Elrondas (filmas „The Return of the King“ (2003))

Elfų vyrai ir moterys suvokiami kaip lygūs ir lygiateisiai. Buitiniame bei meniniame elfų gyvenime nebuvo dalyko, kurį galėtų daryti tik moterys arba tik vyrai. Tiesa, yra skirtumų tarp jų polinkių į tam tikrą veiklą, ir prigimtinių, ir atsiradusių tam tikrose etninėse grupėse vienu ar kitu istorijos etapu. Gydymo menas labiausiai paplitęs tarp moterų, o kariavimu užsiima daugiausia vyrai. Tikėta, kad moterų sugebėjimai gydyti ryškūs todėl, kad jos susilaiko nuo kariavimo. Vyrai, užsiimantys gydymu, taip pat neidavo į karą ir nemedžiodavo, tikėdami taip nesumažinsią savo galios. Tačiau moterys kaudavosi, kai nebebūdavo kitos išeities. Duoną kepdavo noldų moterys. Pagal tradiciją, lembasą gamina moterys. Kitokio maisto ruošimu užsiima vyrai. Elfės noldos labiau įgudusios sodininkystėje, muzikavime, siūlų verpime ir audinių audime, taip pat jos labiausiai domisi istorija, atsimena genealogines žinias. Noldų vyrai labiau įgudę kalviai, medžio ir akmens apdirbėjai bei juvelyrai. Jie dažniausiai gamina muzikos instrumentus ir kuria muziką, paprastai jie – poetai, kalbų tyrėjai ir žodžių išradinėtojai, miškininkai.

Elfų tautos turi savo karalius, o jei karalius miršta, valdžią paveldi vyriausias vaikas. (Žinomais atvejais vyriausiasis vaikas būdavo sūnus). Karaliumi paprastai tampama paveldint sostą, tačiau yra buvę ir kitaip. Kelebornas ir Galadrijelė tapo Lorijeno valdovais, nes juos atėjusius išsirinko ir pripažino patys elfai. Karalius paprastai buvo visapusis tautos lyderis, galbūt net absoliutinis monarchas. Jo sprendimas (galbūt priimtas su patarėjų pagalba) buvo tautos sprendimas ir tauta paskui karalių noriai sekdavo. Pavyzdžiui, kai Turgonas nusprendė keltis į Gondoliną, neminimi jokie svarstymai ar prieštaravimai.

Tačiau iš „Silmarillion“ žinome, kad, nepaisant ištikimybės karaliui, elfai turėjo ir pasirinkimo laisvę ir, nesutikdami su valdovu, galėjo eiti savais keliais. Ne visi noldos ėjo paskui Feanorą, buvo daug jam nepritariančių. Tiesa, toks paklusimas arba nepaklusimas karaliaus valiai galėjo priklausyti ir nuo to, kaip elfai tą karalių pripažino. Feanoras po Finvės mirties pasiskelbė karaliumi, nors tuo metu valos jam buvo skyrę tremtį. Tuo atveju, kai karaliaus valdžios teisėtumu neabejojama ir jis gerbiamas, tauta pritaria jo sprendimams.

Elfams jų karalystės teritorija buvo svarbus dalykas. „Silmarillion“ aprašyta ne viena slapta karalystė, į kurią įžengusio asmens laukė net mirties bausmė. Dorijato karalystė buvo apjuosta nematoma siena, kurios niekas negalėjo peržengti.

Imti belaisvius elfai nebuvo linkę. Dažniausiai į jų kalėjimus patekdavo neteisėtai įžengusieji į jų valdas, pavyzdžiui, trylika dvarfų „Hobite“ buvo sučiupti karaliaus Tranduilo. Vergų, o tuo labiau karo belaisvių, elfų karalystėse nebuvo. Jokio darbo elfams nebūtų galėjęs atlikti belaisvis orkas. Kalėjimuose su kaliniais buvo elgiamasi normaliai, o Golumo atvejis, kai jis buvo įkalintas Tranduilo požemiuose, net įrodo, kad elfai kalinį bandydavo perauklėti, rodydami jam švelnumą. (Gavęs per daug laisvės kalinys paspruko, taip apgaudamas nieko nenutuokusius elfus).

Žudymas nelaikomas garbingu darbu – tai puikiai įrodo pavyzdys apie gydomųjų galių suvokimą. Ypatingai smerkiamas ne priešo nužudymas: noldų už brolžudystę Alkvalondėje laukia baisus prakeiksmas, o žmonių padermei priklausantis Tūrinas, netyčia nužudęs dorijatietį Saerosą ir supratęs neatleistinai nusižengęs, pabėga nuo karaliaus Tingolo rūstybės, kurią neabejoja užsitraukęs. Tiesa, Tingolas prasižengėliui atleidžia, taip įrodydamas, kad elfai neretai paklūsta ne besąlygiškiems įstatymams, o sveikam protui.

Profesijas ir darbo pasidalijimą elfų bendruomenėse apibūdinti sunku. Panašu, kad kario profesija neegzistavo. Karas galbūt buvo kiekvieno elfo pareiga ir jie savanoriškai eidavo ginti savo tautos interesų. Elfai dažnai išmanė ne vieną sritį, pradedant šaudymu iš lanko ir baigiant poezija, tačiau, aišku, vis vien specializavosi: gydytojai, dainiai, sargybiniai, karaliaus pasiuntiniai, įvairūs amatininkai nuo batsiuvio iki juvelyro, turbūt žemdirbiai... Didelė dalis išminties ir įgūdžių buvo sukaupti Valinore, į Belerijandą grįžę noldos nemažai tų atradimų išplatino. Kadangi elfai žavėjosi juvelyrika ir kalvyste (iš pradžių buvo kaldinami įvairūs buitiniai ar meniniai daiktai, tačiau artėjant neramumams imta gaminti ginklus), galima manyti, jog įvairiems metalams išgauti reikdavo kalnakasių. Belerijande iškasenomis, matyt, daugiausia aprūpindavo dvarfai – tarp dvarfų ir elfų miestų pirmajame amžiuje vyko intensyvi prekyba. Taikos metu elfams daug dirbti, kad pragyventų, nereikėjo, ypač Palaimintoje karalystėje, todėl nemažai laiko jie galėjo skirti menui ar mokslui.

Iš to, ką Tolkinas aprašęs įvairiuose tekstuose, galime manyti, kad elfų bendruomenėse buvo įsišakniję seni papročiai bei apeigų tradicijos. Pavyzdžiui, žinoma išsami sužadėtuvių ir vestuvių eiga, kurią pravartu žinoti kuriant elfų padermės personažą žaidimams.

Elfai patys rinkdavosi, su kuo tuoksis. Neretai, taikos metais, jie dar ankstyvoje jaunystėje pasirinkdavo vienas kitą, tačiau, sulaukę vedyboms tinkamo amžiaus (paprastai netrukus po 50-ojo gimtadienio), turėdavo gauti abiejų pusių tėvų sutikimą. Sužadėtuvės įvykdavo susitikus toms dviems giminėms. Sužadėtiniai apsikeisdavo sidabriniais žiedais. Pagal įstatymą, sužadėtuvės turėjo trukti metus arba ilgiau ir per tą laiką buvo galima jas atšaukti (tokiu atveju žiedai išlydomi). Ta teise buvo retai naudojamasi, nes elfai, iš prigimties santūrūs ir pastovūs, priimdami tokį svarbų sprendimą, lengvai neklysta. Pasibaigus sužadėtuvėms, vestuves atšvęsdavo abiejų pusių giminės. šventės pabaigoje jaunikio tėvas ir nuotakos motina sujungdavo jaunųjų rankas ir palaimindavo, tėvas liudininku šaukdamas Manvę, o motina – Vardą. Tuomet grąžinami sidabriniai žiedai ir apsikeičiama auksiniais, kurie mūvimi ant dešinės rankos rodomojo piršto. Tačiau šių apeigų buvo laikomasi ne visada. Be to, tikrąjį santuokos sudarymą reiškia ne apeigos, o pirmasis kūnų susijungimas.

Skyrybos neegzistavo. Susituokusius galėjo išskirti nebent mirtis, bet ir tada antrai santuokai reikėjo gauti valų sutikimą. Toks atvejis žinomas tik vienas: Finvės ir Indisos santuoka, mirus pirmajai Finvės žmonai. Elfai iš prigimties tuokdavosi tik vieną kartą ir visam gyvenimui, ir santuoka buvo laikoma įprasta gyvenimo dalimi.

12. Elfų kalbos

Žodis krabanu išskrenda, balrogu pargrįžta.

Kai nuspręsite, kokios giminės elfas būsite žaidime, turėsite išsiaiškinti gimtąją savo personažo kalbą. Įdomumo dėlei galima išknaisioti netgi atskirą dialektą (o juk bemaž kiekviena grupelė turėjo savo šnektą ar ištisą kalbą), tačiau vis vien nepakalbėsite falatų ar Dorijato gyventojų kalbomis – paprasčiausiai nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima sukurpti ką nors rimtesnio. Todėl ratas susiaurėja iki dviejų labiausiai išvystytų kalbų – kvenjos (Quenya) ir sindų kalbos (Sindarin). Jos domina ne tik žaidėjus, bet ir lingvistus, besigėrinčius šiais kiek neįprastais Tolkino kūriniais.

Amane geriausia kalbėti kvenjiškai, o štai Tol Erèsėjoje po Įniršio Karo apsigyveno nemažai viduržemiečių, todėl ten pritiktų sindų kalba. Jei žaidimas vyksta Pirmajame Amžiuje, pirmiausiai išsiaiškinkite, kurioje jūs pusėje – jeigu esate tremtinys iš Amano, jūsų gimtoji kalba yra kvenja, tačiau Tingolas ją uždraudė, todėl kalbėdamas kvenjiškai parodysite savo maištingumą, pritarimą Feanoro sūnų politikai. Šiaip buityje naudokite sindų kalbą. Jeigu Amano niekada neregėjote, kalbėsite sindiškai (beje, sindos kalbų mokėsi lėčiau nei noldos). Antrajame ir Trečiajame Amžiuje kvenja – jau nykstanti kalba, tarp elfų ima dominuoti sindiškoji. Kita vertus, kvenjiškai atliekamos įvairios ceremonijos, rašomos knygos – tai yra ,,aukštoji“, išminčių kalba. Ketvirtajame Amžiuje beveik neįtikėtina, kad kas nors kasdien bendrautų kvenjiškai – kvenja jau virtusi savotiška ,,lotynų“ kalba. Savaime suprantama, ir sindų kalbą ne taip paprasta išgirsti, nes mirtingieji mieliau naudoja vèstroną. Pastarąją kalbą išmokę ir elfai – bendravimui su kitomis padermėmis.

Beje, į kalbinę situaciją atsižvelkite ir rinkdami personažui vardą. Nuo Antrojo Amžiaus sindiškas vardas turėtų būti įpastesnis, jeigu elfas turi kvenjišką – arba jis pats jau senas, arba tas vardas turi kokią ypatingą prasmę.

Kvenja

man polilyë cenë ambaro rénassë?
manen yalir i ninqui maiwi?
aire pella Isil marya ortëa
i ciryar utúlier colien lyë márenna
ar ilya ahyuva telemna hyellenna
cala nenessë yassë sindë ciryar autar
númenna

Fran Walsh, vertė Thorsten Renk

Iš pradžių būtina perspėti, kad tarp vaidmenų žaidimų mėgėjų yra itin paplitusi vadinamoji ,,elven language“, skleidžiama Tel‘Mithrim (Pilkosios Draugijos). Ši kalba iš pirmo žvilgsnio labai panaši į Tolkino kvenją, tačiau ji tik sukurta tuo pagrindu (laimei, Tel‘Mithrim apie tai įspėja savo tinklalapyje). Kūrėjų tikslas buvo palengvinti vaidmenų žaidėjų dalią – kvenjos duomenų per mažai, kad galima būtų laisvai bendrauti. Taigi jeigu jus tenkina toks plagiatas, galite jį naudoti, tik turėkite omenyje, kad tai – ne Tolkino kalba.

Dažniausiai kvenjos mokomasi iš Helge Fauskanger kurso, tame pačiame tinklalapyje rasite jo parašytą straipsnį apie kvenjos gramatiką. Tačiau šis kursas labai išsamus ir labai ilgas – čia aptariama ne tik tai, ką kvenjologai tvirtai žino, bet ir įvairūs spėjimai, nepatvirtintos taisyklės. Būkite pasiryžę rimtam darbui. Jeigu jus mažai domina įvairios kvenjos gramatikos peripetijos, galite išbandyti Thorsten Renk kursą ar šaltinius iš www.councilofelrond.com. Kaip žodyną patogiausia naudoti Quenya Wordlist. Jeigu tereikia kelių frazių, nerankiokite jų iš pirmo pasitaikiusio interneto puslapio: Renko kurse yra nemažai smagių dialoginių sakinių (tam skirtose skiltyse), be to, visada galite pasiteirauti Tolkino gerbėjų forumuose, kaip versti vieną ar kitą posakį. Galbūt jums pravers šis žodynėlis (apie tarimą skaitykite ,,Silmarillion“ arba įvairiuose interneto straipsniuose; pateikiamose frazėse reikia kirčiuoti pabrauktą garsą):

Labas (hail) – aiya
Ž vaigždė šviečia mūsų / mudviejų susitikimo valandą – elen síla lúmenn’ omentielvo / omentiemmo
Ačiū – Hantalë
Diena vėl ateis! – Aurë entuluva!
Traukias naktis! – Auta i lómë!
Lik sveika(s, -i) – Namárië
Aš [toks ir toks] – Inyë / nanyë…

Sindų

Dartha o nas a thar emyn
Men 'wain egor annon thurin
Ah ae anann erphennin hain
Na vedui cenithon aur wain
I badathon raid yriel Amrûn n'Anor, Annûn n'Ithil.

J.R.R. Tolkien, vertė David Salo

Sindų kalba yra pakankamai sudėtinga, netgi jei atmesime visus ,,gal“ ir ,,mažai tikėtina“ – o taisyklėse tokių ,,skylių“ pilna. Geriausia iš interneto parsisiųsti:

• Torsteno Renko kursą;

• Helge Fauskanger straipsnį ;

• žodyną (šiuo metu turbūt geriausias)

ir nusiteikti kruopščiam darbui.

Keletas naudingų dalykėlių:

Sveika(s), labas – Suilad
Malonu susitikti (labas) – mae govannen
Aš ... (vardas) – Im ...
Aš elfas (tik vyr.) – Im edhel
Aš elfė – Im elleth
Aš draugas – Im mellon
Bėk(ite)! – Drego!
Š alin, tamsa! – Drego, morn!
Įeik(ite) – Minno
Speak friend and enter – Pedo mellon a minno
Klausyk(ite), dėmesio – Lasto
Girdžiu kalbant orkus – Laston yrch pedi
Draugas ar priešas? – Mellon egor coth?
Dėkoju – Hannon

13. Elfai „Žiedų Valdovo“ filmų trilogijoje

Three were given to the Elves,
immortal, wisest and fairest of all beings.

– Galadrijelė (filmas „The Fellowship of the Ring“)

Net ir neskaičiusieji knygų turbūt pastebėjo elfus P. Džeksono (P. Jackson) režisuotoje trilogijoje „Žiedų valdovas“. Ar iš šio filmo galima susidaryti adekvatų įspūdį apie elfus, kokius juos pavaizdavo Tolkinas? Įspėju, kad daugumą dalykų įvertinau gana subjektyviai.

Filmas neblogai vaizduoja fizinius elfų ypatumus. Bet krinta į akis, kad dauguma jų – blondinai. Iš Tolkino aprašymų galime suprasti, kad dauguma elfų buvo tamsiaplaukiai, o šviesiaplaukiai minimi tik kaip turintys auksiškus ar sidabriškus plaukus. Džeksono elfai aukšti ir grakštūs, kaip ir turėtų būti. Knygose jie aprašomi kaip labai gražūs. Džiugiai stebina, kad Džeksonas tai parodė nestandartiškai: nufilmuotoje Viduržemėje veido grožis suprantamas plačiau, nei šiuolaikinėje visuomenėje. Galime gėrėtis Legolaso vikrumu, taiklumu ir gebėjimu neįklimpti sniege.

Dvasiniai elfiškumo aspektai nėra pavaizduoti taip išsamiai, kaip knygoje, tačiau režisierius visgi sugebėjo juos perteikti: ne tik tai, kas rašoma ŽV, bet ir šį tą iš „Silmarillion“ erdvės. Girdime, kad elfai – nemirtingi, bet regime juos žūstant. Jie palieka Viduržemę, nes jų laikai baigėsi, ir išplaukia į Vakarus. Suprantama, kad į filmą neprivalėjo tilpti platesni šių reiškinių paaiškinimai. Bandymas parodyti RÌvendelo ir Lorijeno elfų kultūras ganėtinai vykęs. Šiaip ar taip, negalime iš žmonių reikalauti, kad visiškai atitinkamu lygiu pavaizduotų tai, kas pranoksta mūsų meną. Sužinome, kad elfai gali ne tik šaudyti orkus, bet ir gydyti, sugeba žodžiu valdyti upės vandenis ar bendrauti mintimis.

Filme buvo įmanoma paminėti tik porą elfų istorijos momentų. Sužinome, kad jie turėjo Tris žiedus, bet neišgirstame nei apie jų paskirtį, nei to, kad Galios žiedus nukalė būtent elfai, apgauti Saurono. Matome, kaip elfai ir žmonės kartu kovėsi prieš Sauroną Antrojo amžiaus pabaigoje. Džeksonas parodo ir elfų pasipriešinimą Sauronui Žiedo karo metu (nors „ne ten“ bei „ne tada“, kaip knygoje). Puikiai atskleistas Elrondo ir Galadrijelės vaidmuo Žiedo istorijoje. Dvarfų ir elfų santykiai pavaizduoti taip pat gerai.

Galima papriekaištauti, kad filme beveik nepastebimas liūdesys, gaubiantis turbūt kiekvieną elfų pasirodymą knygos puslapiuose. Tai teisinga, jei kalbėtume apie pirmąjį filmą, bet ne apie kitus. Mano nuomone, ir šį liūdesį, ir visą elfišką dvasią – ne tik melancholiškąją jos dalį, aprašytą ŽV – geriausiai perteikė Aragorno ir Arvenos istorija ŽV priedais paremtose scenose bei iš simbolio asmenybe virtęs Elrondas. Nemažai šių elementų neretai vadinti nukrypimais nuo siužeto ar jo pakeitimais, bet būtent šis žingsnis leido pasakyti tai, kas svarbiausia. Pagaliau pajuntame, kuo skiriasi elfo ir žmogaus mirtis, ką reiškia tris tūkstančius metų neišsisklaidęs kartėlis ir amžius ligi pasaulio pabaigos truksiantis išsiskyrimo liūdesys. Pagrindiniame ŽV tekste nėra išplėtotų meilės istorijų? Tačiau sakmėje „Apie Bereną ir Lūtijeną“, kurios gaidos suskamba filme, yra meilė, įveikusi ir išskiriančią mirtį, ir nemirtingumą pasaulio nelaisvėje. Elfės ir žmogaus meilė. Tik Arvenai nereikėjo nueiti viso pramotės Lūtijenos kelio: ji gimė, jau turėdama teisę pasirinkti žmogišką arba elfišką likimą.

Vertėtų įsiklausyti į muziką, lydinčią elfus ir jų žemes vaizduojančias scenas. Manau, kad ji perteikė daugiau Tolkino elfų aprašymams ŽV būdingo lyrizmo ir subtilumo, nei tai galėjo padaryti vaizdai.

14. Dvasiniai elfiškumo aspektai

Ненавижу ролевиков. Они в нас играют!

Ne vienas, perskaitęs nors ŽV, pasijunta puikiai žinąs, kad elfai atstovauja romantiką, mistiką, magiją, gamtosaugą ir grynąjį bei taikomąjį meną. Kiti daro drąsius apibendrinimus ir teigia, kad elfiška pasaulėjauta būdinga ir mūsų amžininkams, ji gali pasireikšti polinkiu nagrinėti globalines teorijas, netgi mistines, kurti, hierarchijos ir buhalterio profesijos nemėgimu bei pasaulėžiūros sistema, neapsiribojančia vienu mokymu, tarkim, krikščionybe. Elfams nebūdingas skepticizmas, intuicija svarbesnė už logiką, vyrauja dešinysis smegenų pusrutulis. Tik maža tokių analizių dalelė yra tiesiogiai iš Tolkino tekstų padarytos išvados. Dalis galbūt atrandama netiesiogiai, o trečioji dalis jais visai neparemta. Tai nekeista – elfai knygose retai kalba apie savo pasaulėjautą ir dar rečiau – apie pasaulėžiūrą. „Athrabeth Finrod ah Andreth“ – ilgas filosofinis-teologinis tekstas beveik „iš pirmų lūpų“. Visa bėda, kad šis elfas mąstė ne taip kaip kiti. Galime padaryti keletą išvadų iš veikėjų elgsenos. Tačiau didžiąja dalimi įspūdį apie dvasinius aspektus turbūt lemia ŽV elfai, pamatyti hobitų akimis. Elfai dvelkia romantika hobitams, įpratusiems prie savo nesudėtingos kasdienybės. Bet ar turime įrodymų, kad patys elfai yra romantikai? Hobitus stulbina tai, ką jie vadina „magija“, o elfai aiškina, kad nesupranta, ką mirtingieji tuo nori pasakyti. Hobitai sulaikę kvapą žvelgia į švytinčius elfus, o jie tokie turbūt jau tūkstančius naktų. Skaitytojas stebisi kartu su hobitais. Jį užburia stilius, poetiniai intarpai. Tačiau jis sužino beveik tik tai, kad elfai žmonėms ir hobitams turėtų atrodyti paslaptingi, didingi, gražūs, dori. Pabandysiu įterpti trigrašį į elfiškumo nagrinėjimą. Nežadu būti daug objektyvesnė už kitus.

Psichologija. Elfams būdingas kūrybiškumas ir siekis tirti pasaulį. Jie mažiau nei žmonės domisi savimi ir labiau įsigilina į nagrinėjamus reiškinius. Kuklia nuomone, tyrimui reikalinga ir intuicija, ir skeptiškumas, ir gebėjimas analizuoti, ir matyti visumą. Prisiminkime, kad elfai – ne tik meninio, bet ir grynojo mokslinio požiūrio atstovai. Todėl spėčiau, kad jiems būdinga abiejų smegenų pusrutulių veiklos harmonija, ir modelio, ir eksperimento svarbos suvokimas. Elfas nebūtinai visąlaik kuria ar veikia ką nors kita. Jis gali žengti žydinčion pievon ir kone pamiršti savo žygio tikslą, gali šimtmečius sustingęs žvelgti į mylimosios akis.

„Magija“ tėra elfų menas, kuriamas lengviau ir tobuliau, nei žmogiškasis. Jis nesiekia šiurkščiai pertvarkyti pasaulio, jis – kūryba Dievo kūrinijos viduje. Elfas gali dainuoti taip, kad kiti išvys savo akimis tai, apie ką dainuojama, tačiau joks kitas elfas to nesupainios su tikrove. Elfai nelaikytų mokslo taikymo dalyku, svarbesniu už teoriją, tačiau mokslą jie taikė, kurdami daiktus, kurie kitiems atrodė esą „stebuklingi“. Ypač linkusi į dalykus, kuriuos vadintume „mokslu ir technologijomis“, tauta – noldos. Noldos sukūrė silmarilius ir nukalė Galios žiedus, atnešdami į pasaulį sielvartą ir kartu grožį, kurių kitu atveju nebūtų buvę (o mes neturėtume nei „Silmarillion“, nei ŽV)...

Religija. Nemažai elfų savo akimis matė ainas – valas ir majas – ar bent bendravo su mačiusiaisiais. Patys ainos, „dievybės“, įsikūniję Pasaulyje ir paklusę jo dėsniams, tapo jo dalimi, nebe antgamtiška, o gamtiška galia. Ainos egzistavo prieš Ardos atsiradimą ir kūrė ją su už jos esančiu Ilūvataru – Eru – Dievu. Taigi, nemažai elfų galėjo išgirsti, jų nuomone, visai patikimus liudijimus apie Dievą ir Pasaulio pradžią. Akivaizdu, kad jų padėtis šiuo požiūriu smarkiai skiriasi nuo šiuolaikinės žmonijos. Pomirtinis gyvenimas elfams taip pat nėra sfera, apie kurią niekas nieko nežino, o tik kažkuo tiki (kaip mūsų atveju). Mirusieji sugrįžta, ainos gali paaiškinti elfams, kas vyksta, kai pastarieji netenka kūnų. Esminiai žmonių religiniai ir filosofiniai klausimai elfams nėra nei religiniai, nei filosofiniai. Elfai gerbia ainas, tačiau gali į juos reaguoti tiesiog kaip į žemiškosios valdžios atstovus, sukilti prieš juos. Knygose, galima sakyti, nėra jokių kulto apraiškų – tik vakarinės giesmės Giltònijelei Èlberetai, dvelkiančios tuo, ką vadiname sakralumu, bet panašesnės į poeziją, o ne į maldavimą. Elberetos vardas gali padėti apsiginti, bet „antgamtiškumą“ čia įžiūrėti būtų sunku dėl minėtų priežasčių.

Filosofija. Galima pamanyti, kad elfams Visata tokia suprantama, jog nėra reikalo filosofuoti. Tačiau elfai nejaučia tokio laipsnio harmonijos su Pasauliu ir jo likimu, kad nebejustų nerimo, kad jiems nekiltų klausimų, į kuriuos negalima atsakyti. Jie nežino, kas bus po Ardos žūties (nežino ir ainos). Jie regi, kad Žemė nėra tokia tobula, kokia galėtų būti, tokia, koks yra Amanas. Jie mato žmones, kurių sielos po mirties visai palieka Pasaulį. Elfai nemažai mąstė apie pasaulį po žinomo pasaulio pabaigos. Vienas jų netgi svarstė apie Ilūvataro nužengimo Būtin galimybę ir iš to kilsiantį Pasaulio darnos atstatymą.

Vertybės. Tai – tiesiog bendražmogiškosios vertybės: darna, kilnumas, ištikimybė, grožis, drąsa, stiprybė. Galime pastebėti, kad vyrauja tos, kurias priskirtume labiau „pagoniškajai“ sferai. Bet vienas elfas žiauriame Pirmojo amžiaus pasaulyje, kai jėga buvo svarbiausias argumentas, paaukojo gyvybę už žmogų – daugelio akimis, vienadienį drugelį. Tai buvo tas pats mąstytojas, tapęs kone pirmuoju elfu krikščionimi. Nekeista, kad be jo poelgio nesidžiaugtume ir ŽV herojų pergale.

Moralė. Elfai turi laisvą valią. Dažnai minima, kad tik žmonės gali kurti savo likimą kitaip, nei nurodyta Ainų muzikoje. Manau, kad tai pasako, jog elfai negalėtų pakeisti savo padermės likimo pasaulyje, tačiau nepaneigia individo moralinės laisvės. Elfo poelgiai gali būti ir dori, ir ne. Antra vertus, elfų visuomenių bendras moralinis lygis yra aukštas, todėl ir individams mažiau būdingas nusikalstamas ar niekšingas elgesys. Elfai žudė vieni kitus tik keliskart per visą istoriją ir atsimindavo tuos įvykius kaip didžiausias tragedijas. Jų moralės lygį parodo vien tai, kad vadovavęs vienoms tokių žudynių Màgloras pasigailėjo potencialių aukų – Earèndilio vaikų – ir ėmė juos globoti.

Ar elfiškumas tebėra mūsų pasaulyje? Taip, nes jis – truputį idealizuotas žmogiškumas. Ne, nes jis išreiškia idealą, nors ir ne tobulą. Svarbiausia, kad Tolkino elfų aktyvus vaidmuo istorijoje labai aiškiai ribotas. Šie personažai būtini, kad skaitytojas pajustų saldų aprašomo laiko nepasiekiamumo kartėlį. Filosofiniu požiūriu, žaisti, vaidinti elfą yra neįmanoma ir neteisinga. Antra vertus, tai, kas mus žavi elfų aprašymuose, įmanoma rasti ir puoselėti mūsų gyvenime.

15. Elfai vaidmenų žaidimuose

...и не фонарь горил в венце, а Сильмарилл,
и Мелькор в темноту души твоей заглянет.

Александра Болгова

Kad ir kaip ten būtų, vaidmenų žaidimai kuria menamąsias tikroves, kuriose elfai labai reikalingi. Šis ,,eldalogijos” vadovėlis daugiausia skirtas žaidėjams, norintiems susipažinti su Tolkino elfų paderme. Tiesą pasakius, šio skyrelio autorė su LARPG susipažinusi menkai, bet dalyvauti teko, todėl pamėgins surašyti trumpą ,,instrukciją” norintiems vaidinti elfus, o kitą reikalingą informaciją rasite aukščiau. Kaip minėta, ji – tik blausus rašytojo elfiškumo koncepcijos atspindys. Neverta vargintis vaidinti elfą, jei tai, ką apie juos sužinojote, jums ne prie širdies, arba jei knygų ar nors viso šio teksto neperskaitėte ir neketinate perskaityti.

Taigi jei nusprendėte, kad žaidime būsite elfas, visų pirma atidžiai išnagrinėkite taisykles: kokių elfų pageidauja žaidimo rengėjai? Ar tai Tolkino elfai? Jei žaidimas ne pagal Tolkino kūrybą, tačiau jame dalyvaujantiems elfams reikia elgtis kaip Tolkino sukurtiems, tai galite nekreipti dėmesio į įvairius kalbinius, kultūrinius elfų tautų skirtumus – jums daug svarbiau žinoti, kaip elfas atrodo ir kokios elgsenos iš jo galima tikėtis. O štai jei siužetas tolkinistinis, gali būti daug sunkiau. Tiesiog būtina būti perskaičius ŽV, o dar geriau – ir ,,Silmarillion”. Prieš kurdami personažo legendą nuspręskite: 1) koks jo amžius; 2) kokiai tautai jis priklauso; 3) priklausomai nuo to, kuriame amžiuje vyksta žaidimas, kur jūsų personažas gyvena dabar ir kur gyveno anksčiau. Nedarykite absurdiškų klaidų: nevadinkite Amano gyventojo avaru, nesiskelbkite esąs Feanoro sūnus Trečiajame Amžiuje. Kitaip tariant – išsinagrinėkite viską, kas susiję su pasirinkta tauta ir jos istorija.

Turint legendą galima pagalvoti ir apie išvaizdą. Dėl plaukų ir akių spalvos galite nesinervinti, nebent esate puristas arba žaidimo rengėjai pageidauja tikslumo. Visgi ji turėtų būti ne, tarkim, violetinė, o natūrali. Svarbiausia – bendras įspūdis: tiek vyrams, tiek moterims tiks ilgi sijonai, suknelės, tunikos, taip pat, žinoma, plačios rankovės, apsiaustai, šukuosena – palaidi, surišti ar supinti ilgi plaukai, nieko įmantraus, bet, žinoma, priklauso nuo personažo charakterio. Kosmetika – jokios ar kuo skoningesnė ir nepastebimesnė. Papuošalų taip pat neturėtų būti daug – ar įsivaizduojate lengvumo įspūdį turintį sukurti elfą su penkiolika grandinių ant kaklo? Tiks diržas, koks nors viduramžiškas pakabutis, galvos juosta ar papuošalėlis, taip pat žiedai. Būtinai atsižvelkite į savo personažo charakterį: jei ketinate eiti į mūšį, galbūt vietoj sijono norėsite apsivilkti siauras kelnes, o virš jų trumpesnę tuniką, neužmiršite dailių šarvų ir ginklų. Svarbi detalė – smailios ausys, kurias galima padaryti iš pleistro, želatinos, papjė mašė ir kitokių medžiagų. Smailumą pabrėš ir tokia šukuosena: smilkinių plaukai palikti priekyje, o likusieji užkišti už ausų.

Na štai – jūs jau elfas. Nepamirškite ir elgtis atitinkamai! Bus gražu, jeigu sveikindamiesi su kitais žaidėjais nusilenksite, gerbsite augalėlius ir gyvūnus, nesikeiksite, didingai vaikščiosite pievomis, į medžius lipsite grakščiai ir giedosite elfiškas giesmes (muzika – kiekvieno elfą vaidinančio žaidėjo elfo privalumas, tad iš jūsų pusės būtų gražu išmokti groti nors dūdele). Prisiminkite, kad Tolkinas neminėjo nė vieno rūkančio elfo, bet aprašė skeptišką vieno iš jų požiūrį į pypkės dūmus. Žaidybiškai girtaujantys elfai pirmenybę teiktų žaidybiniam vynui – nė kalbos apie degtinę. Sėkmės!

Literatūra

1. J.R.R. Tolkien The Hobbit.
2. J.R.R. Tolkien The Lord of the Rings.
3. J.R.R. Tolkien The Silmarillion.
4. J.R.R. Tolkien Unfinished Tales.
5. The Letters of J.R.R. Tolkien, edited by Humphrey Carpenter.
6. J.R.R. Tolkien The History Of Middle-Earth vol.5: The Lost Road And Other Writings.
7. J.R.R. Tolkien The History Of Middle-Earth vol.10: Morgoth's Ring.
8. J.R.R. Tolkien The History Of Middle-Earth vol.11: The War Of The Jewels.
9. J.R.R. Tolkien The History Of Middle-Earth vol.12: The Peoples Of Middle-Earth.
10. J.R.R. Tolkien Ósanwë-centa (Vinyar Tengwar Nr.39), skaityta iš Осанве-кента, vert. А. Голубин.
11.Тинувиэль, Хольгер, Эленриэль и Эльвинг. Что такое эльфийское восприятие мира.

Sudarė:
Indraja Rómenwen ([1 – 8], 13, 14, taip pat darkė kitų kūrybą), Elfhild (9, 11) ir Starlin Elvëa (10, 12, 15, taip pat taisė klaidas).

Pastabos
Su Tolkino kūryba susidūrę žmonės turbūt pastebėjo savitą lituanizaciją: tarkime, vietoj ,,įprastos” Galadrielės atsirado Galadrijelė. Stengėmės apsispręsti dėl terminijos lietuvinimo, bet pakeitimų dar gali būti. Daugiau apie tai skaitykite mūsų tinklapyje ir forume. Tekste sukirčiuoti tie skiemenys, kuriuose kirčiuojami atitinkami nesulietuvinti žodžiai, bandyta rasti kompromisą tarp lietuvių kalbos taisyklių ir kirčiuotų skiemenų balsių ilgio nesulietuvintuose žodžiuose.

2004 11 07

Išsakyti savo nuomonę forume

Grįžti prie straipsnių

Į pagrindinį puslapį