,,Prarastųjų sakmių knyga (I, II)”
(‘The Book of Lost Tales (I, II)’; 1984m.; J.R.R.Tolkien,
redaktorius Ch.Tolkien)
Viduržemės istorija I, II tomai (History of Middle-earth, Volume 1, 2)
Perskaičius „Nebaigtąsias sakmes“, logiška buvo užsimanyti pagaliau pradėti gliaudyti „Viduržemės istorijos“ dvylikatomį. Gavusi išsvajotąsias „Prarastųjų sakmių knygas“, pirmiausia nusistebėjau medžiagos kiekiu: abi knygutės kiekviena maždaug „Dviejų bokštų“ storio, o jau smulkesniu šriftu rašyt turbūt buvo neįmanoma... Žodžiu, nusiteikiau ilgam ir įdomiam skaitymui.
Nė mažumėlės neįsivaizdavau, ką ten rasiu. Na, bendrais bruožais žinojau Erijolo istoriją, taip pat kad „prarastosios sakmės“ – tai pirmoji „Silmarillion“ istorijų versija, rašyta maždaug Pirmojo pasaulinio karo metais. Tačiau praktiškai daugiau žinoti ir nereikia. Reikia išbandyti pačiam: patiks ar nepatiks, „užknis“ ilgi išsamūs komentarai, ar ne...
Kaip sakiau, šiose dviejose knygose rasite pirmuosius Tolkino bandymus parašyti istorijas, kurios tapo jo kūrybos ašimi. Mitologiją, prie kurios vėliau prisidūrusios Trečiojo Amžiaus kronikos („Hobite“ ir „Žiedų valdove“) tebuvo šalutinės atšakos. Taigi „Prarastosiose sakmėse“ pasirodo pažįstami personažai ir vardai: ainos, valos, Manvė, Melkoras (čia vadinamas Melko – Melku), Tuoras, Tūrinas, Berenas ir Lūtijena bei daugelis kitų. Tačiau nuo versijos, kurią po Ronaldo Tolkino mirties sudarė jo sūnus Kristoferis, skiriasi ne tik kai kurių personažų vardai ar vietovardžiai. Tai, kas vėliau virto visapusiškai išplėtotą geografiją, kalbinę, socialinę sistemą turinčiu pasauliu Arda, čia tėra užuominos, „archaika kvepiantys“ pirmieji žemėlapiai, dvejonės ir viena kitą neigiančios versijos. Berenas „Prarastosiose sakmėse“ yra elfas, silmariliai tėra vieni iš daugelio Melko pagrobtų brangenybių, personažas, vėliau virtęs Sauronu, pasirodo... milžiniško kačių karaliaus Tevildo pavidalu (epizodai su pastaruoju, tiesą pasakius, pralinksmina visai dienai). Kiekvieną sakmę lydi išsamus Kristoferio Tolkino komentaras: kur ir kaip buvo parašyta aptariama atkarpa, kokioje knygutėje ir kokiu rašalu, kiek jos variantų išlikę, kaip galima traktuoti variantų neatitikimus ir t.t. Kai kurių planuose numatytų sakmių tik tie planai ir teišlikę, todėl vietoj sklandaus pasakojimo terasite ilgą, po detales besiknisinėjantį ir įvairiausias hipotezes keliantį komentarą.
Visa tai, ir dar jaunajam Tolkinui būdinga „keliaaukščių“ sakinių bei gausybės archaiškų žodžių prisodrinta kalbėsena, daro knygą iš tiesų sunkią skaityti. Reikia nuolatos atidžiai „tikrinti“, ką perskaitei, – ar supratai, ar nors kruopelytę prisimeni. Tiems, kas nori perskaityti šias sakmes, bet nelabai gerai skaito angliškai, komentarus patarčiau praleisti (nebent labai jau rūpi, kiek kartų Tolkinas trynė tą ar aną pieštuku parašytą tekstą). Tik pavartykite komentarus ir paskaitykite ten pateikiamus eilėraščius – nereikia visų mitologijų puikiai išmanyti, kad suprastum: tai yra gėris.
Be abejo, tie patys ilgi sudėtingi sakiniai bei archaizmai daro tekstą patrauklų mėgstantiems gerą rašymo stilių. Kadangi daugeliu atveju sakmės autoriaus nebuvo redaguotos, esama ir keblokų, nelabai logiškų sakinių, tačiau kai įsiskaitai, įsisiūbuoji drauge su pasakotoju, skaityti – vienas malonumas. Be to, akį džiugina itin smulkmeniški aprašymai. Ko jau ko, o fantazijos Tolkinas nestokojo – šitaip nuostabiai aprašyti Dviejų Medžių vaisius ar Saulės bei Mėnulio kelionę! Gaila, kad „Silmarillion“e šie pasakojimai taip smarkiai sutrumpinti. Aišku, Tolkinas ilgainiui pats suprato, kad kas per daug, tas nesveika – tie išsamūs apibūdinimai kartais gali būti įdomūs tik snobams tolkinistams... Spręsti teks patiems.
Pabaigoje – apie gražiausius momentus, kurie, tikiuosi, sužadins susidomėjimą „Prarastosiomis sakmėmis“. Ar žinojote, kad žmonių vaikai sapnuodami keliauja Sapnų Taku į Vakarus, kur vis dar gyvena neišblėsę elfai/fėjos? Kad jie ten žaidžia mažame namelyje, o pasilikę drauge su elfais kas vakarą klausosi istorijų „Prarastojo žaidimo trobelėje“? Štai į tą trobelę atklysta žmogus, siejamas su anglosaksų protėviais. Elfai, praminę jį Erijolu, pasakoja jam sakmes apie pasaulio atsiradimą ir tai, kas nutiko elfams. Erijolas šias žinias perduoda kitiems žmonėms, surašęs jas į knygą, – ir, nors čia versijos labai skiriasi, neišblėsusiųjų elfų Vienišoji Sala galiausiai tampa Britanija... Tik kur dingsta elfai/fėjos? „O paskesnieji juoksis, klausdami, kas gi tos fėjos – melai, moterų ir paikų vyrų porinami vaikams, – kas gi tos fėjos? Ir keletas atsakys: blėste išblėsę prisiminimai, nykstančios medžių grožybės šmėkla, žolės šiurenimas, rasos spindėjimas, įmantri vėjo gaida...“
Kol neišblėsau pati, pats laikas imtis likusiųjų dešimties tomų...
Paruošė Starlin Elvëa