,,Beortnoto, Beortelmo sūnaus, sugrįžimas”
(Iš rinkinio Essays and Studies, 1953 m.)
“991-ųjų metų rugpjūtį […] netoli Maldono, Esekse, įvyko mūšis. Vienoje pusėje kovėsi Esekso gynėjai, kitoje – Ipsvičą nuniokojusių vikingų kariuomenė. Britams vadovavo Beortelmo sūnus Beortnotas, Esekso hercogas, anuomet įžymus žmogus: galingas, bebaimis, išdidus. […] šiauriečius ir britus skyrė upės atšaka; potvyniui užplūdus, ją galima buvo kirsti tik tiltu ar pylimu. Paimti šią vietą jėga, esant ryžtingai gynybai, buvo sunku - o gynyba buvo nusiteikusi tvirtai. Tačiau vikingai, regis, žinojo, su kokio būdo žmogumi jiems teksią susidurti: jie paprašė leidimo persikelti per upę, kad kova vyktų sąžiningai. Beortnotas priėmė iššūkį ir leido jiems persikelti. Šis išdidumo bei netinkamo galantiškumo kupinas poelgis pasirodė esąs lemtingas - Beortnotas buvo nužudytas, o britų pajėgos sutriuškintos. Bet hercogo kariauna, heorðwerod, kurią sudarė rinktiniai riteriai bei asmeninės sargybos karininkai, tarp kurių būta ir hercogo šeimos narių, tęsė kovą, kol visi krito negyvi šalia savo valdovo.”
Taip prasideda J. R. R. Tolkino kūrinys „Beortnoto, Beortelmo sūnaus, sugrįžimas”. Pateiktame fragmente yra trumpai atpasakotas vienos geriausiai išsilaikusių anglosaksų poemų „Maldono mūšis” (The Battle of Maldon) turinys. „Beortnoto sugrįžimas” yra savotiškas išplėstinis šios poemos komentaras. Kūrinį sudaro trys dalys. Pirmojoje pateikta trumpa istorinių aplinkybių apžvalga bei poemos „Maldono mūšis” santrauka. Antrąją, pagrindinę dalį, sudaro pjesė, kurioje išdėstomas Tolkino požiūris į „Maldono mūšyje” apdainuotus įvykius: kaip vertinti Beortnoto poelgį? Ir kaip jį turėjo vertinti jo amžininkai? Savo nuomonę Tolkinas, naudodamasis pavyzdžiais ir iš kitų epo kūrinių, tokių kaip „Beovulfas”, „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris”, išplėtoja trečiojoje "Beortnoto sugrįžimo" dalyje, pavadintoje senosios anglų kalbos žodžiu ofermod – „puikystė”.
Mano nuomone, pagrindinis kūrinio unikalumas bei grožis yra būtent pjesė. Ji niekada nebuvo pastatyta oficialiai, tačiau, pasak Tolkino biografo H. Karpenterio, kartą, netrukus po išleidimo, buvo skaityta per BBC; neseniai, 2002 m., ji buvo pastatyta per kasmetinį Ispanijos Tolkino draugijos suvažiavimą. Pjesė parašyta dialogo tarp dviejų veikėjų, kurie po mūšio ateina ieškoti savo valdovo Beortnoto kūno, forma. Vienas jų, Tortelmas, yra jaunasis menestrelio sūnus, kitas, Tidvaldas, - senas ūkininkas, per savo gyvenimą matęs daugybę mūšių. Tortelmas šiame dialoge atstovauja romantiškam požiūriui į „didvyrišką šiauriečių dvasią”, o Tidvaldas bando nuleisti jį ant žemės, parodydamas ir kitą karo pusę. Taip, Beorntotas, be abejo, buvo kilnus valdovas, tačiau jis neturėjo jokios moralinės teisės be reikalo pražudyti savo žmonių. Pjesė sukurta pagal anglosaksų poezijos taisykles, bet skaitoma lengvai, pasitaiko ir šmaikščių vietų, stiliumi, sakyčiau, ji primena Šekspyro pjeses.
Atrodytų, jog savo pjese Tolkinas polemizuoja su epo kūrėjais. Juk to paties „Maldono mūšio” pagrindine mintimi yra laikoma frazė: Hige sceal þe heardra, heorte þe cenre, mod sceal þe mare þe ure maegen lytlað – "Valia bus nepalenkiamesnė, širdis – narsesnė, dvasia bus kilnesnė, mūsų jėgoms senkant". Tačiau, anot Tolkino, tai nėra visiška tiesa. Ir klasikiniuose epiniuose kūriniuose yra vietų, kur autorius priekaištauja herojui ar net smerkia pernelyg neapdairų jo elgesį.
Taigi perskaičiau „Beortnoto, Beortelmo sūnaus, sugrįžimą” su dideliu malonumu ir tikrai rekomenduočiau jį visiems besidomintiems istorija arba epine literatūra.
Paruošė Exon Exitlight
Redagavo Starlin Elvëa